JEFF VANDERMEER „Sunaikinimas“

Tas, kuris miršta, numiręs toliau pažins gyvenimą, nes visa, kas suyra, nėra pamiršta, ir prikeltieji vaikščios savo nežinojimo palaimoje…

Kaip kas ką besakytų apie pakankamą lietuviškų knygų pasiūlą, iš tiesų, mūsuose situacija su suaugusiam skaitytojui skirta moksline fantastika yra labiau negu apgailėtina. Šio žanro naujų vertimų, pasirodančių per metus, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tad kai lentynose pasirodė amerikiečio Jeffo VanderMeerio romanas „Sunaikinimas“ (Annihilation), 2015-aisiais laimėjęs Nebula apdovanojimą, taupiausi jį, neskubėjau, mėgavausi kiekvienu puslapiu lyg vaikas paskutiniuoju saldainiu. Net nejausdamas katarsio, kurio kažkodėl tikėjausi. Ta nejautra gali būti didžiąja dalimi susijusi su prieš tai matytu to paties pavadinimo filmu, ko pasekmė buvo baimė, kad visas skaitomas veiksmo plėtojimas susives į ekrane matytą žmogaus ir nežemiško sutvėrimo kovą. Ir čia reikia mačiusiuosius, bet neskaičiusiuosius nuraminti – tai, ką ir kaip tekstu pateikia VanderMerras, nėra įmanoma parodyti, tad ir tos supaprastintos, šabloniškos filmo pabaigos knygoje, ačiū Dievui, nėra. Ekranizacija turi tik tuos pačius fabulos rėmus, tačiau veiksmo plėtotė, kulminacija, atomazga yra visiškai kitokie.

„Sunaikinimas“ yra trilogijos „Pietinis pakraštys“ pirmoji dalis. Romanas nukelia skaitytoją į kažkur Amerikoje esančią, jau dešimtmečius negyvenamą Sritį X, į kurią žengia dar viena ekspedicija. Šįkart Srities X paslaptis tyrinėti išsiruošė keturios moterys: biologė, antropologė, topografė ir psichologė. Pasakojimą veda biologė, kuri ypatinga tuo, kad į analogišką ekspediciją buvo išvykęs ir jos vyras, tad ji turi su šia vietove dar nesuvestų sąskaitų.

Biologė pakaitomis pasakoja apie Srities X tyrinėjimų eigą (ankstesnių ekspedicijų ir jos pačios), apie atranką į misiją, priežastis, paskatinusias tam ryžtis, apie savo vyrą, kuris netikėtai buvo grįžęs iš paslaptingosios vietovės.

Sritis X – žmonių nesuprantama vietovė, kurioje „kažkas ne taip“ knygos pradžioje yra pagrindinis intrigos kūrėjas – smalsu, ką ten ras tyrinėtojos, kodėl ši teritorija pavirto tokia (ar tai žmogaus veiklos rezultatas, ar nežemiškos gyvybės formos įtaka), ką jau atskleidė ankstesniosios ekspedicijos, ką naujo ras ir savo užrašuose užfiksuos moteriška ketveriukė. Jų nuotykiai prasideda jau pirmąją tyrinėjimų dieną, priėjus tunelį, biologei labiau panašų į bokštą…

VanderMeeris gumos netempia, netrunka pamėtėti skaitytojui Srities X biologinės asimiliacijos mįslių, kuria intrigą, atskleisdamas, kad ekspedicijos organizatoriai žino apie šią vietovę daugiau, negu pasakė tyrinėtojoms, kad šių užduotys gali būti visai kitokios, negu pačios galvoja. Taip romanas nenuobodžiai bėga į priekį ir netrunka išvynioti dar vieną, romantinę, siužeto liniją, kuri galop tampa pagrindiniu knygos varikliu ir pranoksta fantastiškąjį naratyvą. Biologė savo ekspediciniuose užrašuose leidžia ją geriau pažinti: vis grįžta į praeitį, į savo vaikystę, kada jau prabudo jos kaip mokslininkės genas, į santuoką, kuri stokojo aistros, į aplinkybes, kurios jos vyrą išginė į Sritį X. Būtent pastaroji linija tampa vedančiąja.

Galima ir anksčiau suprasti, tačiau biologė tik paskutiniuose savo užrašų lapuose išduoda paskutiniojo vakaro, praleisto su vyru, iki šiam išvykstant į Srities X tyrinėjimus, dialogą:
– Jei aš negrįšiu, ar ateisi manęs ieškoti? Jeigu tik galėsi?
– Tu grįši,- tąsyk atsakiau.
Tai, mano manymu, romano kulminacinis momentas, kuris knygos pabaigoje, kai jau žinai, jos biologės vyras buvo grįžęs, atrodo gan siurrealistiškai, nes ji visgi išvyko ieškoti neįmanomo – greičiausiai ne to, ne tokio vyro, kuris išvyko, bet to, kas jį pakeitė, nežinomybės, supratimo, kas visgi buvo pas ją sugrįžęs.

VanderMeeras užbaigia romaną romantišku ir optimistišku biologės užrašų sakiniu „Ir į namus negrįšiu„, kuris palieka vietos tolesnei įvykių plėtotei ir leidžia užversti knygą galvojant, kaip tai banaliai beskambėtų, kad žmogaus valia ir meilė gali nugalėti ir nežemiškų sutvėrimų įtaką žmogaus protui bei kūnui.

VanderMeeras rašo sodriai, inteligentiškai, bet neperspaudžia su moksliniais terminais, netuščiažodžiauja, geba sukurti skaitytojo galvoje reikiamą siužetui atmosferą, geba atskleisti personažų charakterius, tačiau kaip dvidešimt pirmojo amžiaus romanui, parašytam prieš penkmetį, norėjosi kažko originalesnio ir aktualesnio. „Sunaikinimą“ tiek dėl formos, tiek dėl kuriamos nuotaikos drąsiai gailima gretinti su Jorge’o Luiso Borgeso (kurio įtaką kiti randa ir VanderMeerio kūryboje) mokinio Adolfo Bioy‘jaus Casareso romanu „Morelio išradimas“. Deja, pastarojo naudai. Amerikietis netapo man nauju balsu sci-fi literatūroje. Nesu veiksmo fantastikos mėgėjas, o „Sunaikinime“ to veiksmo nėra daug – vyrauja psichologinis pagrindas, tačiau romano idėja apie paslaptingo reiškinio ar vietos tyrinėjimus nepateikia nieko ypatingo, nežemiškos floros ir faunos yra tekę „matyti“ ir neįprastesnių, įdomesnių formų. Galbūt didesnį įspūdį būtų pavykę išgauti gamtos pokyčius grindžiant klimato atšilimu, žmogaus veiklos rezultatu. Dabar „Sunaikinimas“ lieka savatiksliu kokybišku pramoginiu mokslinės fantastikos kūriniu, kuris stokoja aktualumo. Nežiūrint to, nekantriai laukiu lietuviškai pasirodant trilogijos antrosios dalies.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.