JO NESBØ „Gelbėtojas“, „Sniego senis“, „Šarvuota širdis“, „Vaiduoklis“, „Policija“ ir „Troškulys“

(Jau) praėjusią vasarą beveik visą mėnesį buvau apsėstas skaitymo nuodėmės. Pats suvokiau, kad elgiuosi ne visai tinkamai daugumos pagerbtų raštininkų atžvilgiu, bet nieko su savimi negalėjau padaryti. Lyg koks narkomanas kėliausi ir guliausi su Nesbo Hariu Hūle, rijau knygą po knygos, kol nebeliko nė vienos. Tiksliau, kol liko žinia, jog tik 2019-aisiais gausiu naują dozę. Ar iki to laiko bus lomkės? Manau, ne. Panašios lektūros netrūksta. Tiesą sakant, net vietoje Nesbo mieliau skaityčiau Henning’o Mankell’io seriją apie Kurtą Valanderį arba John’o Burdett’o romanus apie Tailando detektyvą Sončajų Džitpličipą. Deja, minėtos galimybės skaitant lietuviškai nėra viliojančios: vienu atveju yra išleistos tik kelios knygos be jokios chronologinės tvarkos, kitu – leidyba sustojo po trečiosios (iš šešių) knygos. Trečiu atveju, nežinau, ar yra koks kitas panašus lietuviškai išleistas visas ciklas – nuo pradžios iki pabaigos. Todėl griebiausi Hūlės, bet ir tai ne iš karto (t.y. kai lietuviškai pasirodė trečioji ciklo dalis „Raudongurklė“) – pradėjau skaityti tik tada, kai jau buvo galima skaityti nuo pirmosios, „Šikšnosparnio“, iki paskutinės.

Ačiū už tai leidyklai „Baltos lankos“, nors nežinau, kodėl leidykla šių knygų nenumeruoja ir nepadeda skaitytojams lengviau susigaudyti ciklo knygų eiliškume, o tai šiuo atveju gana svarbu, nes tik skaitant chronologine tvarka galima patirti didžiausią malonumą ir visą ciklą suvalgyti kaip vieną skanų pyragą, o ne saldainių rinkinį.

Ankstesnius įspūdžius (nuo „Šiksnosparnio“ iki „Pentagramos“), jeigu kam įdomu, galite rasti ankstesniuose G. įrašuose, o dabar, kaip jau tikriausiai supratote iš ilgo pavadinimo, bus trumpai apie likusius romanus.

„Gelbėtojas“ pasitinka su Oslo sniegu ir per kalėdinį koncertą miesto aikštėje nušautu Gelbėjimo armijos savanoriu. Iš kitos šalies atvykęs samdomas žudikas džiaugiasi lengvai pavykusiu darbeliu, tačiau netrukus supranta, kad nužudė ne tą žmogų, tad lieka svetimame mieste, kur stengiasi įgyvendinti savo užduotį. Tačiau jam skersai kelio stoja policija ir Haris Hūlė.

Neįtikėtinai įtraukianti knyga.

Įprastai mane erzina siužeto konstravimas, kuriame kaitaliojami įvykiai iš gaudomo žudiko ir gaudytojų perspektyvos. Toks pasakojimo būdas panaikina netikėtumo faktorių, kuris nemenkai atsiliepia intrigos palaikymui. Tačiau Nesbo šį metodą meistriškai apžaidžia. Knygos puslapiai su po miestą besiblaškančiu žudiku skaitosi lyg samdomo žudiko profesijos vadovėlis, kurio taisyklės čia pat pritaikomos praktikoje. O Nesbo dar be to apkvailina skaitytoją, kai kurias situacijas palikdamas su „daugtaškiais“ ir tik knygos epiloge atskleisdamas nutylėjimus, apie kuriuos net nebuvai pagalvojęs.

„Sniego senis“ vėl nukelia į prieškalėdinį laikotarpį, kai su pirmu sniegu atkeliauja ir paslaptingi įvykiai. Kiek juokino mintis, kad žudikas dar turi laiko prieš juodus darbelius nulipdyti besmegenius, bet, nepaisant to, Nesbo čia sugebėjo sukurpti net veik mistišką siaubo atmosferą.

Šią knygą norėjosi perskaityti kuo greičiau, nes jau laukė visų apkalbėta ir išpeikta „Sniego senio“ ekranizacija su Michaelu Fassbenderiu. Filmas tikrai pasirodė visiškas niekalas – nemanau, kad po jo kam nors norėtųsi pradėti skaityti Nesbo knygas arba knygų skaitytojui norėsis dar kartą Hūlės vaidmenyje pamatyti Fassbenderį.

„Šarvuota širdis“ į lietuvių išversta iš anglų kalbos, tad keista, kad nepavadinta „Leopardu“, nes ant angliškojo viršelio matome „The Leopard“. Vienok, „Šarvuota širdis“ – tinkamesnis pavadinimas ir, matyt, artimesnis originaliajam „Panserhjerte„.

Tai bene storiausias Hūlės tomas – virš 600 puslapių. Bet neprailgo.

Pabėgęs iš Oslo Haris sugrįžta ne dėl buvusio šefo prašymo imtis naujos bylos, o tik todėl, kad jo tėvas guli mirties patale. Sugrįžta ir įsivelia į nesibaigiančius kriminalinius nuotykius. Atrodo, kaip visada. Tik šįkart – kiek kitaip. Nors ir ankstesniuose romanuose būdavo viena antra scena, verta „Kieto riešutėlio“ superherojaus Bruce’o Williso personažo, bet „Šarvuotoje širdyje“ Hūlė ir aplink jį besisukantis veiksmas tai jau tikrai labiau primena nesustojantį trilerį, nei kriminalinį romaną. O ir veiksmo vietos – nuo Honkongo iki Kongo – lyg iš Džeimso Bondo filmų. Galėjo Nesbo šios istorijos pagrindiniu veikėju nedaryti Hūlės, nes senam alkoholikui visai netinka tokio superherojaus vaidmuo. Gerumas tik tas, kad Hūlė realiai nemažai gauna į kailį ir įgyja naujų randų, pagal kurių skaičių Haris jau gali pretenduoti į randuočiausią kriminalinių romanų misterį.

„Vaiduoklis“ kiek nustebino per ilga įžanga, kurioje nieko ypatingo nevyksta, tad veik pusę knygos skaitėsi nuobodokai. Bet gali būti, kad toks įspūdis liko, nes prieš tai buvo aibė įmantrių nužudymų: ritualinių, sniegoseniškų, serijinių, su nematytais žudymo žaislais burnoje ir panašiai, o čia – tik porą šūvių į pilvą narkomanui. Policija įtaria, kad tuos šūvius paleido Olegas, Hario gyvenimo meilės sūnus. Tad Hariui ši byla tampa asmeniniu reikalu, kuriame kaip niekad daug dramos ir širdgėlos, bet mažokai kriminalo. Ir „Vaiduoklis“, kad ir blankokai įvertintas visumoje, tačiau tai ciklo knyga, turinti pačią stipriausią pabaigą, kurios nesinori atskleisti, tačiau garantuoju, kad kitą knygą norėsis griebti dar neužvertus paskutiniojo „Vaiduoklio“ puslapio.

„Policija“ vėl žavi išradingumu ir Nesbo meistriškumu gebant vedžioti skaitytoją už nosies. Šitoje knygoje jis erzina iki negalėjimo – skaitę, manau, supranta dėl ko. Ir ši knyga puikiai parodo, kokį fantastišką tobulėjimo kelią padarė tiek pats rašytojas, tiek jo sukurtas herojus: nuo nuobodaus, neišskirtinio stiliaus iki akis ir smegenis susukančios siužeto konstrukcijos, kaskart vis garsiau ir melodingiau skambančios atmosferos, ir herojaus – iš neįsidėmėtinos, blankios vidutinybės virstančio žaviu blogiuku, keičiantį pasaulį į gerą ir gebantį sarkastiškai pajuokauti.

„Troškulys“, paskutinioji šiuo metu ciklo knyga, sugeba apjungti savyje vampyrizmą, mobiliąją „Tinder“ programėlę, 3D spausdintuvą ir rodo, kad Nesbo nė velnio nestovi vietoje, o žengia koja kojon su šiuolaikinio pasaulio aktualijomis. Vampyrizmo tema čia kiek pritempta ir ne visai įtikinama, bet ir be jos čia netrūksta įdomybių ir intrigos.

„Gelbėtojuje“ Nesbo rašo, kad  „Beatles“ šedevras „Sergeant Pepper ’s Lonely Heart’s Club“ paseno. Sensta ir pats Jo Nesbo. Kaip ir Haris Hūlė. Bet šiedu lyg brandinimui tinkamas vynas, kuris sulig kiekvienu ragavimu darosi tolygesnis, svaresnis, sodresnis, juo norisi vis ilgiau mėgautis, neišgeriant iki paskutinio gurkšnio. Ir svarbiausia – kaskart jis vis kitoks. Kad ir nedaug, bet vis darantis žingsnį į kažkur. Tai ne koks klasikinis Puaro, Volfas ar Megrė, kurie visada geri, bet visada tokie patys.

Vienuolika Nesbo knygų nesunkiai leidžia surinkti kai kuriuos vis pasikartojančius siužetų dėsningumus: kalėdinis laikotarpis, nusikaltimas išaiškinamas ir tik vienas Hūlė nusprendžia, kad visi klysta, byla tampa asmeniška – į įvykius įtraukiami ir Hario artimieji, Hario viršininkas arba Harį dangsto arba šantažuoja, Haris nuo bylų tyrimų nusišalinęs, bet susiklosto asmeniškos aplinkybės, priversiančios jį imtis tyrimo ir t.t. Tai po kažkelintos knygos nebestebina, bet ir neerzina – šitie pasikartojantys skirtingų knygų rėmai sėkmingai veikia, nes asmeninis Hario gyvenimas vis tiek tomas po tomo juda pirmyn, o ne tik stovi vietoje. Ilgainiui atskiros ciklo knygos virsta ne tik naujų žmogžudysčių tyrimais, bet viena didele knyga, vientisa Hario ir Rakelės meilės istorija. Viena gražesnių, stipresnių, skaudesnių, kokių tik yra tekę aptikti kriminaliniuose romanuose ar trileriuose. Ir jau Nesbo yra pasiekęs tą meistriškumo lygį, kuris skaitytoją verčia mėgautis kiekvienu jo mylimo personažo judesiu, žodžiu, mintimi – jau daug įdomiau tampa skaityti kokią muziką Hūlė klauso, kokios arbatos pakelis mirksta jo kriauklėje ar kaip trina pakaušį, negu sudėtingų žmogžudysčių vingrybes. Ir tai gali būti taikoma ne tik Hariui, bet ir visiems kitiems pasikartojantiems ciklo herojams – policijos viršininkui ir jo žmonai, viršininko pakalikui, spintoje laikančiam krūvą skeletų, Hario draugams, taksistui ir kompiuterininkui, purvinų rankų ir tarpkojo miesto politikei, besikišančiai į policijos reikalus, ilgamečiams policijos darbuotojams ir kitiems, kurie vis sušmėžuoja Nesbo knygų puslapiuose. Kai skaitai apie juos, tai jautiesi lyg senų gerų pažįstamų ir draugų būryje, o tokį efektą pasiekti pavyksta retam rašytojui.

O reziumuosiu trumpai – pavydžiu tiems, kurie dar su Hariu Hūle, jo draugais ir priešais neturėjo progos susipažinti. Jų laukia fantastiškai geras laikas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.