JO NESBØ „Nemezidė” ir „Pentagrama”

Nė velnio nesuprasdavau, kai apie naujesnį Jo Nesbo romaną pamatydavau atsiliepimą iš serijos „senas geras Nesbo” – tos pirmosios trys knygos apie Harį Hūlę („Šikšnosparnis”, „Tarakonai” ir „Raudongurklė”) ypatingo įdomumo požymiu manyje neįsirėžė. Tai buvo tik dar vienas skandinaviškas vardas, kuris nė kiek neiššoko aukščiau kitų. Geriausiu atveju galėjau pasakyti, kad Nesbo stengiasi būti Henningu Mankelliu, tačiau šis sumanymas jam nepavyko.

Taip mintijau iki „Nemezidės”, ketvirtosios Hūlės serijos knygos, kuri mano nuomonę apie Nesbo gerokai pakoregavo ir leido suprasti, kodėl angliakalbiai su Hariu Hūle buvo supažindinti ne chronologiška seka – gi ketvirtąją ir penktąją serijos knygą į priekį varo Hūlės kova su bendradarbiu Tomu Valeriu, greta darbo policijoje užsiimančiu nešvariais reikalais, tarp kurių net Hūlės buvusios partnerės nužudymas. Būtent ši pasakojimo linija yra puslapius į priekį verčianti versti priežastis – bent taip buvo man. Nuo „Raudongurklės” prabėgus metams ėmiausi „Nemezidės”, kurią suskaičiau per porą dienų, ir tada jau supratęs posakį „senas geras Nesbo”, nieko nelaukęs su didžiuliu pasimėgavimu surijau ir sekančią – „Pentagramą”. Kaip minėjau – vien dėl noro sužinoti, kaipgi baigsis Hūlės konfrontacija su Valeriu. Ir ji baigėsi, kaip galima buvo nuspėti iš dar daugybės parašytų knygų, Hūlės pergale.

Tokių tų pačių veikėjų kriminalinių serijų knygų siužeto linija, besivystanti per kelias knygas yra ir gėris, ir blogis. Viena vertus, tai neleidžia skaitytojui sustoti ties neužbaigta herojaus istorija ir verčia imti sekančią knygą, kita vertus, tokios siužeto kombinacijos verčia skaityti knygas iš eilės, aprašomų įvykių chronologine seka, kitaip galima prarasti nemažą dalį malonumo. Pavyzdžiui, „Tarakonus” ir „Šikšnosparnį” galima skaityti bet kokia seka, tačiau „Pentagramą” imti neskaičius „Nemezidės” būtų didelė klaida, nes kai kurie pasakojimo posūkiai gali stokoti aiškumo. Tai ne klasikinių Erkiulio Puaro ar Šerloko Holmso įtaka – šiuos galima ramiai skaityti kaip nori – tai labiau primena literatūrinio fabriko savininko Aleksandre’o Dumas supratimą, kad jeigu skaitytojas pamilsta herojų, tai iš jo verta kalti pinigą ilgai ir laimingai. Geras to pavyzdys buvo trys muškietininkai, kuriuos pradėjęs ilgai kankini akis, nes be proto nori sužinoti, kaip ta pamilta ketveriukė užbaigė savo dienas, nors paskutinės knygos jau visiškai išsikvėpusios. Taip ir su Hariu Hūle – jo asmeninio gyvenimo peripetijos tampa daug įdomesnės už kiekvienoje knygoje narpliojamą naują bylą, o kai ta byla dar turi sankirtų su Hario praeitimi, tai palengva gali tapti priklausomu nuo tokių istorijų.

Bent taip buvo „Nemezidėje”, lygiagrečiai vystančioje net kelias siužetines linijas: banko plėšikų bylą, Hario buvusios merginos mirties tyrimą, retkarčiais sugrįžtama prie „Raudongurklėje” pradėtos ginklų kontrabandininko Princo istorijos ir dar taip pat „Raudongurklėje” surastos naujos mylimosios Rakelės, kuri įsivėlusi į teisines problemas Maskvoje. Visos istorijos puikiai sueina į vieną, o svarbiausia, kad ta bankų apiplėšimų byla yra baisiai įdomi, pateikianti nežinomų detalių iš čigoniškos kultūros. Žodžiu, „Nemezidė” man kol kas yra pačiausia Nesbo knyga.

„Pentagrama” buvo sugerta su ne ką mažesniu troškuliu, nei „Nemezidė”, nes čia gi baigiasi Hūlė vs. Valeris kova, kuri tikrai paliko didelį įspūdį ir užgožė lygiagrečiai vykstančią bylą apie ritualinį serijinį žudiką. „Pentagrama” turi dar tokią netikėtą atmosferą: iš atostogų, vasaros, karštų gatvių ir prakaitu apsipylusių veikėjų – visa tai suteikė šiai knygų serijai naujų, nepopuliarių skandinaviškuose romanuose, karštų spalvų – kartais atrodė, kad veiksmas vyksta kokio Viduržemio jūros kurorte. Ir dar – čia „pasirodo” Duke’as Ellingtonas, džiazmenas su savo muzika padeda Hūlei. Gi Nesbo pats yra ir muzikantas, tad jau anksčiau galėjo panaudoti muzikinių motyvų, kurie kriminalinį tekstą praturtino garsais ir net leido pagalvoti, kad dar labiau pasistengęs Nesbo galėtų tapti kriminalinio romano Murakami.

Taigi, penktoji Hūlės knyga jau tikrai įrodo, kad Nesbo surado savąjį rašymo receptą, kuris garantuoja skaitytojui aukštos prabos laisvalaikio literatūros malonumą su mylimu veikėju. Tiesa, tas receptas jau darosi kiek šabloniškas: Hūlė geria dėl nenusisekusio asmeninio gyvenimo, tada atsiranda byla, dėl kurios jį užvaldo vidinis įsipareigojimas paimti viską į savas rankas, policijai tuo tarpu atrodo, kad Hūlę kamuoja pagirių haliucinacijos, byla pasirodo turinti ir sąsajų su Hūlės buvusiu ar esamu gyvenimu ir galop, Hūlė – vienas prieš sistemą, ne visai legaliais būdais bylą išsprendžia, kitų pasaulį padaro geresnį, bet dėl to dar labiau sugriauna savąjį. Toks šablonas kiek erzina, fabula stokoja gyvenimiškumo, bet turiu pripažinti, kad Nesbo receptas yra skanus ir norisi jį paragauti dar ne kartą. Tad, iki pasimatymo, Hari.

fb-share-icon

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.