JO NESBØ „Peilis“

Senąjį blogąjį Harį Hūlę Jo Nesbo sugrąžino jau dvyliktą kartą.

Laukiau šio sugrįžimo ir „Peilio“ lietuviškojo vertimo ir likau nenusivylęs. Jau prieš tai garsiausias norvegų kriminalinių romanų meistras įrodė, kad kuo toliau, tuo rašo įdomiau. Iš tiesų vienuolikoje ankstesnių knygų Nesbo jau panaudojo tiek daug žmogžudikiškos medžiagos, kad nesikartoti tampa vis sunkiau. Tad „Peilyje“ jis imasi labiau klasikinio detektyvo – vietoje nužudymų serijos apsiriboja viena auka. Bet ta auka šįkart tampa Hario Hūlės gyvenimo meilė, siūlas, laikąs jį tarp šio ir ano pasaulio, priežastis būti naujuoju Hariu – Rakelė, t.y., ta, kuri šviečia saulei, o ne atvirkščiai.

Sėkmė, geras gyvenimas, amžius – šie dalykai sušvelnina net ir didžiausius pikčiurnas. Taip nutiko ir Hariui. Jis tapo mielesnis, švelnesnis. Net sukalbamas. Sutramdytas mylimos moters, laimingoje santuokoje.

Taip, matyt, ir Haris Hūlė galėjo vardan meilės tapti kaklaryšiuotu ir kostiumuotu. Bet netapo, ir už tai turi kažkas atsakyti… 

Su tokia intriga pasitinka knyga ir jos pradžioje skaitytojui pristatomas užkietėjęs serijinis prievartautojas, kuris turi dėl ko griežti dantį ant Hūlės, tad nusiteiki tokiam gan paprastam trileriui su aiškiu, medžiojamu blogiuku, bet viskas netrunka pakrypti visai kita linkme – rasti įkalčiai rodo į patį Hūlę, kuris nusikaltimo naktį eilinį kartą buvo prisišniojęs iki atminties netekimo. Taip, tuomet apima tikriausias deja vu – gi panašioje situacijoje Haris buvo atsidūręs ir anksčiau, tad Nesbo šįkart taip paprastai išdurti skaitytojo nepavyks. Ir rašytojas, lyg tą suprasdamas, meta ant stalo dar ne vieną kozirį, pristato dar ne vieną potencialų įtariamąjį, o galop viską išverčia viską taip, kad žaidimo pabaigoje lieki atvipusiu žandikauliu.

Ką mes žinome apie žmones, su kuriais miegame vienoje lovoje ir sėdime prie vieno stalo? Dar mažiau nei apie save.

Žodžiu, skaitant „Peilį“ reikėjo mokytis nebeversti puslapio po puslapio, nes žinojau, kad po to Hūlės vėl ilgokai nebebus. Ta poros metų pertrauka ir taip aptirpdė atmintyje kai kurių veikėjų biografijas, vardus, pavardes, sąsajas su Hūle, bet niekur nedingo tas įkritimas į tamsią, gaivališką, bekompromisę Nesbo atmosferą.

Priekabiai kapstant galima pasakyti, kad Nesbo čia suplakė tokį kokteilį, kad galva gali apsisukti. Čia rasite Grishamo romanų lygio teisinių procedūrų, Džeimsui Bondui nesvetimų išgyvenimo triukų, karo nusikaltimų, žudikų psichopatų, nusikaltėlių psichologinės analizės teorijų, melodraminiams serialams skirtų efektų (po velnių, tikrai nesitikėjau, kad Hūlė susilauks vaiko!), scenų iš psichologo kabineto ir dar daug daug ko. Kai kurie Nesbo sumanymai tikrai prasilenkia su įtikinamumu, primena holivudinį trilerį be logikos ir sveiko proto, su nepamatuotu, rafinuotu žiaurumu, bet visumoje reikia sutikti su tuo, kad šis norvegiškai noirinis (tiesa, viename interviu pats autorius prisipažįsta, kad jį labiau formavo amerikietiška literatūra, tad jo ir kitų rašytojų skandinaviškumo nereikėtų įsprausti į geografinius rėmus. Pagaliau, kas sugalvojo tokį neaiškų terminą kaip skandinaviškas trileris? Bet čia ne šio teksto tema.) kokteilis veikia ir sukelia priklausomybę, kad tik Nesbo geba sukurti tokias intriguojančias, atskiras siužeto linijas ir po to jas neįtikėtinai nenuspėjamai sujungti į vieną kulminaciją.

Apie „Peilį“ dar – jis ypač turėtų patikti melomanams ir filofonistams, nes Hūlė čia pasidalija savo vinilinių plokštelių kolekcijos dydžiu, turiniu ir net – kokia tvarka įrašus dėlioja lentynose. Pastaroji taisyklė ir Hario klausoma muzika net tampa nusikaltimo išsiaiškinimo siūlo galu. O kur dar nemirtinga citata:

Po kiekvienos surūkytos cigaretės Dievas paima iš tavęs vieną valandą… ir atiduoda ją Keitui Ričardsui.

Apie lietuviškąjį vertimą daug nepasakysiu – knyga buvo per daug įtraukusi, kad ieškočiau priekabių, o ir norvegiškai nė velnio nemoku, bet redaktorė tikrai galėjo geriau padirbėti, nes neįsivaizduoju, kaip lietuviškai ištarti „mhm„, kuris sutinkamas knygoje ne vieną dešimtį kartų, ir nesuprantu, kodėl Norvegijos Karalystės nacionalinės nusikaltimų tyrimo tarnybos abreviatūra KRIPOS kartais naudojama normaliai, o kartais pavirsta lyg į linksniuojamą žodį: „KRIPOS’o“, „KRIPOS’e“.

Ir pabaigai paliksiu su dar viena citata, kurių šiame Nesbo romane kaip niekad apstu, bet šią būtinai noriu paminėti, nes šimtu procentu atitinka būseną užvertus paskutinįjį heroiniškos knygos puslapį:

Haris buvo laimingas. Bet laimė veikia kaip heroinas. Kartą jo paragavus, kartą patyrus laimę, jau niekada nebegalėsi susitaikyti su paprastu nelaimingu gyvenimu. Nes laimė nėra savaime suprantamas pasitenkinimas. Ji nėra natūrali. Tai ypatinga, virpėjimo kupina būsena, sekundės, minutės ir dienos, kurios, žinai, ilgai nesitęs. Ilgesys ateina ne vėliau, o žengia koja kojon su laime. Laimė neatskiriama nuo skaudaus suvokimo, kad taip jau niekada nebebus, ir pradedi ilgėtis to, ką turi dabar, bijai abstinencijos, netekties liūdesio, keiksnoji žinojimą, kokie jausmai tave gali užklupti.

 

error0
fb-share-icon0

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.