Trečioji pažintis su Hariu Hūle, kuri jo kūrėją, Jo Nesbo, išgarsino visame pasaulyje. Vienas Norvegijos skaitytojų klubas šį romaną net pavadino geriausiu visų laikų Norvegijos kriminaliniu romanu. Nesiimu antrinti, nes „Raudongurklė” sukėlė dviprasmišką įspūdį ir labiau Nesbo ir Hūlės pamilti neprivertė. Tiesą sakant, nelabai mylėjau ir iki tol, nes kas nors rašytojui (ir Hūlei) vis pakišdavo koją tapti originaliu, savu ir mielu širdžiai.
Kažkur teko užmatyti kito skaitytojo išlietą apmaudą, jog pirmieji šimtas „Raudongurklės” puslapių buvo juodas gumos tempimas. Visiškai su šia mintimi sutinku ir dar galiu paantrinti – ne šimtą, o visus du šimtus puslapius buvo nuobodoka. Keistai ilga įžanga. Lyg ne detektyvinio romano – lavonų tenka laukti ilgai, ne taip kaip „Tarakonuose” ir „Šikšnosparnyje”. Nesbo šįkart atsisako kriminalinio detektyvo struktūros ir bando sukurpti trilerį, kuris, mano manymu, nėra labai pavykęs.
Autorius „Raudongurklėje” seka dvi istorijas. Vienoje Haris Hūlė Norvegijoje vaikosi mįslingą nelegalaus šautuvo pirkėją ir bando visuomenę apsaugoti nuo radikalių neonacių išpuolių. Kitoje istorijoje veiksmas persikelia į Antrojo pasaulinio karo laikus, kada apkasuose taip pat vykdavo gyvenimas, o karo ligoninėje užgimdavo meilė. Pastaroji karo romano verta istorija nėra prasta. Ypač ji aktuali norvegams, bandantiems įvertinti ir teisti saviškius, kurie kovėsi „ne toje pusėje”. Istorijos pagimdyta dilema, kurių turi kiekviena tauta – mūsuose tai galėtų būti paralelė su lietuviais žydšaudžiais. Tik niekas to istorinio skaudulio neįpynė į lietuvišką trilerį (jei toks kada bus) ar detektyvą. Bet gal ir gerai, nes gali nutikti kaip Nesbo – romanas gali gautis nei skustas, nei luptas.
O prasčiausia, jog tas bandymas siužetą pateikti per du laikmečius ir iš kelių veikėjų perspektyvos, palieka pagrindinį personažą Hūlę kažkur „tarp eilučių”, pasirodantį kaip lietuviško rudens pragiedrulį, o šios knygos visumą dėl tokių pasakojimo perspektyvų norisi gretinti su šabloniškais Lars’o Kepler‘io romanais apie Joną Liną, kuris taip pat padeda knygose paskutinį tašką, tačiau kaip veikėjas jis lieka butaforinis ir negyvas. Taip ir su Hūle „Raudongurklėje” – jo čia ir per maža, ir jis čia jau per daug nuspėjamas, neįdomus, per mažai apsvaigęs… Juolab, jeigu neseniai esi skaitęs, pavyzdžiui, James’o Ellroy’aus knygą, kurioje kiekvienas puslapis ir personažai dega aistra, stulbina vidine gelme ir literatūriniu žodynu. Nesbo prieš Ellroy’jų atrodo kaip kalvis prieš juvelyrą.
„Raudongurklė” savotiškai pradeda trilogiją, kurios viena fabulos linija (su nelegalių ginklų prekeiviu Princu, nužudžiusiu Hūlės partnerę) lieka neužbaigta. Taip, tai šiokią tokią intrigą ir norą dar neapleisti Hūlės knygų serijos palieka. Bet ne tokį, kad norėtųsi iš karto pulti prie „Nemezidės”.