JO NESBØ „Šikšnosparnis”

-O kiek laiko reikia, kad tikrai ką nors pažintum?

Į šį klausimą konkrečiai atsakymo “Šikšnosparnyje” neradau, tad negaliu tvirtai teigti, jog jau tikrai pažinau norvegus Jo Nesbo ir Harį Hūlę, apie kuriuos – vieną realųjį veikėją, antrą – pramanytąjį, gandai į ausis landžiojo jau senokai, bet strioko nebuvo. Kol “Baltos lankos” nepaleido į svietą pirmąją ciklo apie Hūlę knygą.

Taip, lietuviškieji leidėjai kažkodėl ėmėsi angliakalbių taktikos – supažindinti skaitytojus su Hūle nuo penktojo romano, mūsiškai užvadinto “Pentagrama” (orig. Marekors). Nieko tame ypatingai baisaus – mis Marpl ar komisaro Megre bylas retas kuris skaito pagal jų originalų išleidimo eiliškumą. Gi ne kartą mylimų herojų priešistorė sukurpiama jau tik pagavus komercinį pagreitį. Bet man kažkaip norėjosi Hūlės nuo pat pradžių – ir dėl pastaruoju metu pasipylusių skandinaviškų ir ne tik trilerių gausos, ir apskritai – dėl literatūrinės pasiūlos begalybės. Bet kad jau pasirodė “Šikšnosparnis”, tai nebuvo kur dingti. Ėmiausi ir per porą atostogų dienų įveikiau.

Nesbo pats nesitikėjo, kad 1997-aisiais kelionės po Australiją metu gimęs personažas sulauks tokio skaitytojų susižavėjimo, atneš jam įvertinimą gimtinėje ir svetur (“Šikšnosparnis” buvo įvertintas Norvegijos knygų klubo Riverton premija ir “Stiklinio rakto” apdovanojimu už geriausią 97-ųjų kriminalinį romaną) ir gyvuos ilgiau negu penkiolika metų. Hūlė pirmuosius savo gyvenimo žingsnius žengė atkartodamas savo kūrėjo pėdsakus: kirto muitinę, šlaistėsi tomis pačiomis Sidnėjaus gatvėmis, apsistojo tame pačiame viešbutyje, klausėsi vietinių aborigenų istorijų, tik, matyt, Nesbo tiek nėgėre kiek Hūlė, nes kitaip nebūtų turėjęs nei laiko, nei jėgų kasdien rašyti po 14-18 valandų.

Neskaičiau naujesniųjų Nesbo sukurptų istorijų su Hūle – pažadu tai padaryti, kai tik turėsime lietuviškai ir įveiksiu “Tarakonus” – bet  “Šikšnosparnis”, kaip pirmasis rašytojo blynas, gavosi visai ne prastas, tačiau augti dar turi kur.

Siužeto rėmai: Norvegijos policijos inspektorius Haris Hūlė atvyksta į Australiją stebėti, kaip vietiniai tiria jaunos norvegės nužudymą. Jam prilipdomas vietinis policininkas, kuris svečią vedžioja ne tik po bylos, bet ir po Australijos istorijos, kultūros, papročių skersgatvius.

Bylos tyrimas ypatingai nesužavėjo, nors tą fintą, likus šimtui puslapių iki knygos pabaigos pagrindinį įtariamąjį pakišti po velėna ir pradėti vėl vynioti mįslių kamuolį iš naujo, užskaitau. Girdėjau, kad Nesbo dažnai naudoja šį triuką – ir jis tikrai veikia. Nors kiek ir paskęsta tarp pusketvirto šimto puslapių.

Nesbo pagirtinai nuosekliai kuria Hūlės personažą, leidžiasi į praeities skaudulius, psichologinius niuansus, dabarties būseną, nors, vertinant “Šikšnosparnio” visumą, vietomis apima neįtikinamumo, šabloniškai išsukamų situacijų jausmas, negebėjimas meistriškai perteikti tam tikro sumanymo. Pavyzdžiui, į dialogus įkomponuoti aborigenų mitus ir legendas tikrai nebuvo geras sumanymas – skaitėsi dirbtinai, dialogai prarasdavo gyvumą. Australijos istorinių ir dabarties faktų pilstymas be jokios atrankos taip pat nepridėjo balų – jautėsi noras skaitytoją apsupti australiška atmosfera, tačiau akivaizdu, kad pats rašytojas nebuvo dar perkandęs vietinių niuansų, todėl vietoj tendencijų ir ypatumų apsiribojo tam tikrų charakterių pristatymu, kurie puikiai galėtų gyvuoti tiek Europoje, tiek Azijoje. Kai dar manyje gyvas Johno Burdetto gebėjimas panardinti į tajišką pasaulį, tai Nesbo Australija liko tolima ir neįtikinanti. „Tarakonai” – chronologiškai po „Šikšnosparnio” sekančios Hūlės knygos veiksmas vyks Tailande, tai bus proga palyginti Burdetto ir Nesbo Tailandą.

Neįtikino ir Hūlės grįžimas prie butelio ir vėl jo metimas. Kažkaip stebuklingai į knygos pabaigą norvegas pamiršo naujai atrastąją škotiškojo  Džimo nirvaną.

Vienok, jaučiasi, kad rašytojas turi potencialo, stengiasi kurti savitą braižą,  originalų personažą, tik dar trūksta brandos ir užtikrintumo. Ir toks, tik iškeptas, Hūlė manęs neatbaidė nuo noro dar su juo susitikti.

—–

Informacija apie knygą: orig. Flaggermusmannen / The Bat, romanas, iš norvegų k. vertė Vikorija Gercmanienė, 368 p., Baltos lankos, 2015, ISBN 9789955238461

 

fb-share-icon

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.