JOHN BANVILLE „Jūra”

Vaikystėje laimė buvo kitokia.

Ir šiandien galima diskutuoti, ar airio Johno Banville romanas „Jūra“ (The Sea) tikrai 2005-aisiais buvo vertas Bookerio premijos. Tąkart nominacijose jis buvo įvardytas greta tokių, dabar jau ir lietuviškai sulauktų, šedevrų, kaip Kazuo Ishiguro „Neleisk man išeiti“ ir Ali Smith „Atsitikitnė“. Banville sėkme niekas netikėjo. Net statymuose buvo laikomas autsaideriu. Sutikčiau su nuvertintojais – knyga neturi stipraus siužeto. Bet galima pateisinti komisiją, kuri apdovanojimą pagrindė šitaip – už meistrišką širdgėlos, atsiminimų ir prisimenamos meilės studiją. Sutikčiau ir su šituo apibūdinimu. Tik gal vietoj „meistrišką“ naudočiau „poetišką“ ar „kinematografišką“, o meistriškumas šiems netrukdo.

„Jūros“ skaitymas panašus į gyvenimą pajūryje: iš pradžių lengvai ir vangiai vaikštinėji pakrante, leidi bangelėms paskalauti tik pėdas, rankioji vandens nugludintus akmenukus ir sudužusių butelių stiklus, kitą rytą, vėjuotą, įsisupęs į pledą jau ieškai aštresnių bangų išmetamų gintaro gabaliukų, ir, galop, nebodamas juodos plazdančios vėliavos, neri į bangas, kurios slepia tikriausius literatūros perlus.

Romano siužetas, jei tai galima pavadinti siužetu, greičiau – rėmais, paprastas – meno istorikas Maksas Mordenas grįžta į pajūrio kaimelį, kur prabėgo jo vaikystės atostogos. Kartu atsirita praeities bangos, kuriose slypi visa „Jūros“ problematika. Prisiminimai neišvengiamai tvirtai susiraizgę su dabartimi, ir, nors autorius nesilaiko aiškios chronologijos, struktūros – atsiminimų nuotrupos panašesnės į netvarkingai suklijuotų nuotraukų albumą, jie vienaip ar kitaip išveda skaitytoją į kelią, kuriame lyg sklaidantis rūkui ima aiškėti visos dabartinės situacijos priežastys – ilgas ir sunkus šleifas, su kuriuo reikia arba nuskęst, arba kurį reikia paskandint.

„- Tu gyveni praeityje,- pasakė ji.“

„Jūra“ – tai savotiška meditacija, kuri sava melancholija užliūliuoja skaitytoją. Banville istoriją piešia vaizdais, peizažais, natiurmortais, juslėmis, dažnai visiškai sustabdo pasakojimo eigą ir leidžiasi į, iš prisiminimų ištrauktą, pasąmonės srauto diskursą. Tekstas niekur neskuba: bėga tolygiai ir gramzdina skaitytoją, net kulminacinės scenos dvelkia statiškumu ir ramybe. Tuo pačiu turtingas, psichologinėmis ir egzistencinėmis įžvalgomis persmelktas, graikų mitologijos ir šekspyrinėmis aliuzijomis pagražintas tekstas turi alsuojančią ritmiką, kurią puikiai pavyko perteikti vertėjui Jonui Čeponiui.

Nors knyga nepretenduoja į biografiją, Banville pasakojimo stilius ir kontrastingi sakiniai (vienžodį sakinį keičia ilgas, painios konstrukcijos) suteikia tekstui realumo, o įpintos gilios įžvalgos ir detalumas įtikina, kad kūrėjas tikrai visa tai matė, patyrė, išgyveno ir, svarbiausia, geba perteikti visą potyrį skaitytojui, kuris po keliasdešimt puslapių susitapatina su pasakotoju-pagrindiniu veikėju-stebėtoju, pasensta, tampa našliu, pasakoja ir užduoda sau klausimus.

Rašytojas kasdieniškas temas kaitalioja su pikantiškesnėmis, kontroversiškesnėmis, filosofiškesnėmis: nuo žmonos, sergančios vėžiu, paskutinių atodūsių gyvenimo, vaikystės susižavėjimų ir žaidimų, dabarties alkoholizmo iki pamąstymų apie buvimą savimi, savęs ir kito pažinimą, nabokoviškai lolitiškų scenų.

„Nepuoselėju pomirtinio gyvenimo vilties, nei tikiu kokia nors dievybe, gebančia šį suteikti. Turint omenyje, kokį pasaulį sukūrė, būtų nepagarba Dievui tikėti jį.“

„Ak, mama, kaip menkai tave supratau manydamas, kaip menkai tu mane supranti!”

Įsiurbęs skaitytoją į pasakojimo peripetijas, autorius vienu sakiniu: „Ir iš tikrųjų nieko nebuvo įvykę, nieko labai reikšminga, tik dar vienas iš didžiojo pasaulio abejingų gūžtelėjimų pečiais.“ nubraukia skaitytojo ir rašytojo įdėtų pastangų vertę, radikaliai pakeičia pasakotojo perspektyvą – iš veik mikroskopinės (smėlis, mažutėlės kriauklės, krabų žnyplių nuolaužėlės) į globaliai metafizinę, suduoda į paširdžius, sukrečia smegenis ir taip palieka tyvuliuoti.

ps. „Galbūt visas gyvenimas yra ne daugiau kaip tik ilgas rengimasis jį palikti“ – rašo Banville. Ir, kaip ten bebūtų – rengiesi jį palikti, ar ne – „Jūrą“ būtina perskaityti kiekvienam neabejojančiam gyvenimo pabaiga. Tai pats tinkamiausias pirmasis žingsnis besirengiant palikti visą šitą kebeknę.

—–

Informacija apie knygą: romanas, vertė Jonas Čeponis, leidykla: Jotema, 2007 m., Kaunas. 224 P.

fb-share-icon

Vienas komentaras apie “JOHN BANVILLE „Jūra”

  1. Ko gero, teks perskaityti. Įtikinot. Ypač pabaiga.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.