JOHN IRVING „Malda už Oveną Minį“

Amerikiečių rašytojas Johnas Irvingas į mano ir, tikriausiai, į daugelio kitų skaitytojų akiratį pateko su žymiausiu savo romanu „Pasaulis pagal Garpą“, kurio pirmasis leidimas lietuviškai pasirodė dar 1994-aisiais. Vėliau reguliariai išėję kiti, tiek ir senesni, tiek ir patys šviežiausi, Irvingo kūriniai rado savą skaitytoją, nors, priekabiai žiūrint, visi jo kūriniai turi daug tarpusavio panašumų, tad po dviejų trijų romanų autorius darosi nuobodokas ir norisi nuo jo pailsėti. Manasis poilsis truko gerą dešimtmetį, bet net po tiek laiko „Malda už Oveną Minį“ su dar viena Naujojo Hampšyro istorija nuo pat pradžių atrodė, kaip jau skaitytų Irvingo kūrinių tęsinys. Panašus jausmas apima skaitant Stepheno Kingo siaubus, kurie siejasi su šiojo Kasl Roku. Ne paslaptis, kad abu minėtieji plunksnos broliai mėgsta savo tekstuose veikėjus-rašytojus, personažų fizinius išskirtinumus ir vienokius ar kitokius neurotinius nukrypimus. Tačiau šįkart man šie du rašytojai visą „Maldą už Oveną Minį“ žygiavo greta, nes Irvingo pastarasis romanas neapsieina be geros mistikos dozės, tiesa, Irvingo iracionalumas nėra susijęs su piktomis dvasiomis, o kaip tik – kildinamas iš krikščioniškojo dievo.

Jau pirmuoju sakiniu Irvingas bando griebti jautį už ragų:

Likimas lėmė, kad aš niekada neužmiršiu berniuko laibu balseliu — ne dėl jo balso, ir ne dėl to, kad buvo mažiausias iš visų mano pažįstamų, ir netgi ne dėl to, kad jis tapo mano motinos mirties įrankiu, o todėl, kad jo dėka aš tikiu į Dievą; Ovenas Minis padarė iš manęs krikščionį.

Panašų neištesėtą pažadą buvo davęs ir Yann’as Martel’as „Pi gyvenime“, tad Irvingo žaidimo taisyklės jau buvo žinomos ir pasimauti ant žadamos anomalijos tikrai neketinau. Ir nepasimoviau, bet dėl to „Malda už Oveną Minį“ netampa prastesne knyga. Tiesą sakant, ji labai gera. Nors pradžioje norėjosi, oi kaip norėjosi (o kam nesinorėtų to, kai prieš akis laukia smulkiomis raidėmis primarginti veik septyni šimtai puslapių) intensyvumo, veiksmo ir kažkokio lūžio, kuris priartintų prie vis užsimenamų ypatingųjų įvykių. Tačiau Irvingas kaip visada, taip ir čia neskubėjo: neskubriai, išsamiai pristatė veik visus miestelio gyventojus, jų charakterius, ypatumus, leido susipažinti su miestelio istorija, institucijomis, vietomis, reginiais, Amerikos dalyvavimo Vietnamo kare peripetijomis, kurių aprašymui ne visada pakakdavo poros puslapių, ne kartą keldamas pyktį ir pečių gūžčiojimą su klausimu „kam visa tai?“, „ką tai bendro turi su naratoriaus ir Oveno istorija?“. Žinoma, paskutinis romano taškas parodė, kad kiekvienas (net to laikinai įrengto tualeto aerouoste) aprašymas suvaidino savo vaidmenį Oveno Minio biografijoje ir nebuvo vien „dėl skaičiaus“. Bet vis tiek toks priėjimas prie esmės kiek erzino ir sunkiai liko pateisinamu. Vienok net tampydamas lyg katiną už ūsų autorius privertė įveikti visą knygą ir nesumeluosiu sakydamas, kad sulig kiekvienu skyriumi knygą vis rečiau norėjosi padėti į šalį, o Ovenas Minis tapo vienu mylimiausiu ir originaliausiu literatūriniu veikėju.

Ovenas Minis yra neįprastos išvaizdos berniukas, mažytis, nežinia kada nustojęs augti, lengvutis, klasiokų mėtomas į orą lyg kamuoliukas, kalbantis tokiu tyliu, įkyriu falcetu, kad vargu, ar kiti jį girdėtų, jeigu rašytojas nebūtų jo dialogų pateikęs didžiosiomis raidėmis, tikintis Dievu, kad yra jo įrankis ir žinantis, kada išauš jo paskutinioji gyvenimo diena. Džonas Vilraitas, geriausias šio draugas, neišsižadantis net kai Ovenas užmuša jo motiną, yra istorijos pasakotojas, iš kišenės traukiantis tas neįtikėtinas atsiminimų detales. Vilraitas lygiagrečiai seka ir savo biografiją, kurioje galima aptikti ne vieną paralelę su pačiu Irvingu (abu tampa rašytojais, gyvena su patėviu, ieško tikrojo tėvo, kurio tapatybės motina neatskleidžia, vaikystę leidžia toje pačioje valstijoje), tad skaitytojas, vertindamas tą fabulos autobiografiškumą, nesunkiai įtiki ir kitais romano dalykais, nes gi taip detaliai ir tokią istoriją gali papasakoti tik tikrai kažką panašaus patyręs žmogus.

NIEKO NĖRA BAISIAU UŽ ATEITĮ.

Taip pasako pats Ovenas ir su ta baime jam pačiam tenka pragyventi visą gyvenimą. Bet ne tik tai yra „Maldoje už Oveną Minį“ baisiausia. Oveno istorija genialiai susilydo su vis įterpiamais dokumentiniais faktais iš JAV politinio gyvenimo, kuriame pirmu smuiku ašaras spaudžia nesibaigiantis karas Vietname. Ilgainiui romanas virsta baisiausia knyga apie karą šalyje, kurioje nėra karo. Irvingas sausai perrašo taktinius JAV generolų manevrus, kurie su trenksmu įsiveržia į pagrindinių personažų gyvenimus – su siaubu, kylančiu iš kasdienybės, skaitai ne apie fronte vykstančius baisumus, o apie tai, kaip karo pasekmes išgyvena amerikiečiai, likę namie, kaip Vilraitas išvengia šaukimo į kariuomenę, kokį darbą gauna į frontą besiveržęs Ovenas ir su kokiais iššūkiais jam tenka susidurti tarnyboje. Tačiau net rašydamas apie skaudžius dalykus Irvingas geba tekstą pateikti šviesiai, su nemenka komizmo doze, o tai sukuria reikiamą balansą, kuriame juokas pro ašaras ar ašaros besijuokiant yra daug geriau, negu vien minorinės temos vystymas.

„Malda už Oveną MInį“ – įtaigus romanas, kurio vienu ypu tikrai neprarysi, gali būti, kad net pasigalinėsi su noru mesti šalin, tačiau užvertęs paskutinį knygos lapą tikrai nesigailėsi. Ir ne tik dėl fabulos – sulig paskutiniuoju teksto štrichu supranti, kad Irvingas moka meistriškai regzti ir valdyti siužetą, net jeigu kartkartėmis už tą ėjimą zigzagais prie esmės norisi išperti, jis vis tiek lieka unikalus literatūrinis archeologas, gebantis ištraukti iš atminties purvyno neįkainojamą, nesuaižėjusį skeletą, kuris vienu metu ir šiurpina, ir kelia juoką. O tai pavyksta ne kiekvienam.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.