JOHN STEINBECK „Bėrasis ponis”

Buvo laikai, kada ne suaugusiesiems skirtos knygos priešpaskutiniame lape turėdavo užrašą, nurodantį kurio brandos tarpsnio vaikui kūrinys skirtas. Štai Johno Steinbecko „Bėrasis ponis” (orig. The Red Pony) nurodo, kad yra skirtas jaunesniojo ir vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams. Tiesą sakant, nesu tikras, kokius gyvenimo metus tai konkrečiai apibrėžia, bet, manau, turėtų būti skirta asmenims nuo septynerių iki dvylikos metų. Tai kurį laiką skatino vis atidėti šią knygutę į šalį, netraukė ir lūkestis ten rasti kažkokią vaikišką istoriją apie šaunaus bėrulio nuotykius, tikriausiai kokių Amerikos indėnų apsupty – bent tokį siužetą galvoje gimdė lietuviškojo leidimo viršelis, kuriame vaizduojami du arkliai ir kelios su lankais lakstančios ilgaplaukės žmogystos.

Oh, kaip aš klydau. Bet pasirodo, ne aš vienas – apie panašias „Bėrojo ponio” skaitymo atidėliojimo priežastis knygos angliško „Penguin Books” leidimo įvade pasakoja amerikiečių literatūros profesorius Johnas Seelye’jus. Taigi, šis kūrinys tikrai privalo būti perskaitytas brandaus asmens, kuris po to turėtų pats nuspręsti, ar duoti savo atžalai ar ne. Aš duosiu. Kišiu primygtinai su pažadu perskaičius apdovanoti kokiu norimu šiuolaikiniu niekalu.

Nežinau, kaip „Bėrasis ponis” būtų mane paveikęs paauglystėje, tačiau jis net dabar, man artėjant prie keturiasdešimties gebėjo supurtyti, atitraukė nuo spalvotojo interneto ir leido suprasti, kad aibė perskaitytų knygų apie nenugalimus herojus neturi nieko bendro su nuolat nuviliančia gyvenimiška realybe.

Būtent apie tai rašo Steinbeckas „Bėrajame ponyje”. Apie visas gražiais, tyras vaikiškas viltis ir svajones, kurioms nelemta išsipildyti, apie liūdnus dalykus, širdies skausmą, pyktį ir įtūžį, ateinančius su mylimo mirtimi, apie pasiaukojimą kovojant su mylimo liga, apie gimdymo ir mirties sudėtingumą, apie pasiaukojantį laukimą, apie kasdienes vaikiškas pareigas ir tą suaugėlišką bėjėgystę susidūrus su gamtos sutverta tvarka. Tai kas, kad tas mano minimas „mylimasis” tėra arklys. Nuo to širdies skausmas nė kiek nesumažėja.

Keturi plonos knygos skyriai pasakoja apie šeimą, gyvenančią vienoje Kalifornijos rančoje praeito amžiaus ketvirtame dešimtmetyje. Vyras, žmona, jų dešimtmetis (gal todėl knygutė buvo dedikuota panašaus amžiaus skaitytojui) sūnus Džodis ir darbininkas Bilis dirba kasdienius sunkius darbus, kuriuose glūdi rūsti išgyvenimo prasmė. Džodis taip pat turi pareigų: atnešti malkų, palesinti vištas, surinkti kiaušinius, nueiti į mokyklą. Privalomų darbų sąrašą papildo tėvo padovanotas kumeliukas, kurį reikia šukuoti, pagirdyti, dresuoti. Bet tai malonus rūpestis, žadantis smagią ateitį su savo rankomis užaugintu arkliu. Deja, vieną dieną bėris suserga…

Tokia yra „Dovana” – pirmoji iš keturių knygos istorijų, kurios netęsia viena kitos, o pasakoja tam tikros tematikos epizodus ir Džodžio gyvenimo. Yra ir dar vienas sukrečiantis pasakojimas, „Pažadas”, susijęs su arkliu, tačiau ne mažiau stiprus ir meistriškas yra „Didieji kalnai” – apie atklydėlį senį, anksčiau gyvenusį netoli Džodžo šeimos rančos ir dabar sugrįžusį į gimtas vietas numirti. Jautrumu pasižymi ir paskutinysis knygos epizodas „Žmonių vadas”, kuriame į rančą atvyksta Džodžo senelis. Keturios tobulos, neilgos istorijos iš literatūros Nobelio turėtojo rankų praryjamos vienu ypu.

Steinbecko žodžio galia stulbina. Tiksliai, objektyviai, realistiškai rašytojas perteikia esminius kūrinio vyksmo akcentus. Netuščiažodžiaudamas pats ir neleisdamas to daryti savo veikėjams duria sava plunksna į skaitytojo gilumą, suerzina, verčia jaustis nepatogiai, verčia susimąstyti apie perskaitytą tekstą ir jo gamtišką santykį su šiandienos urbanizacine dinamika. Steinbeckas „Bėrojo ponio” puslapiuose skaitytojui negailestingas: jis verčia lauk gyvulio vidurius, pastato žmogų į nepavydėtinų pasirinkimų situacijas, nemoralizuodamas lyg savaime suprantamą vaikišką veiksmą aprašo nepagiriamą vaiko elgesį su gyvūnėliais:

Jis išsiėmė kišeninį peiliuką ir nupiovė paukšteliui galvą, perskrodė jį, nurėžė sparnelius ir sumetė viską į krūmus.

Aptikusios tokį tekstą savo atžalos skaitomoje knygoje supermamytės, manau, pašėltų ir parašytų ne vieną viešą pasipiktinimo laišką. Kur žiūri gyvūnų teisės? Ko moko mūsų vaikus?

Ah, kaip pasikeitė laikai.

Taip, viena vertus, homo sapiens pridarė gyvūnijai žalos tiek, kad mažiausio gyvio nuskriaudimas šiandien sulaukia pasmerkimo, o prieš gerą pusamžį tai būtų vadinama kova už būvį, žmogaus gyvenimo universitetu ir panašiai.

Iš tiesų „Bėrasis ponis” yra apie brendimą ir praradimo jausmą. Žiūrinti tiesiogiai pagal siužetą – apie mažo žmogaus brendimą, susiduriant su įvairiais praradimais, bet knyga perduoda rašytojo išmintį bet kokio amžiaus skaitytojui. Steinbeckas šias istorijas rašė už sienos kambario, kuriame mirties patale po insulto paskutines dienas leido jo motina, o paskutinioji istorija parašyta jau po abiejų tėvų mirties. Tad, matyt, todėl šios keturios istorijos palieka tokį gyvą ir realistišką prisilietimo prie netekties įspūdį. Dėl to tas knygos veikėjų ilgesys ir liūdesys pasidaro tik dar stipresnis ir skaudesnis. Ši maža knyga yra apie didelius dalykus, su kuriais reikia susipažinti ir susigyventi kiekvienam.

fb-share-icon

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.