JOHN WILLIAMS „Stouneris”

„Geriausias Amerikos romanas apie kurį nesate girdėję”

Ši, ant „Stounerio” lietuviško leidimo nugarėlės išspausdinta Tim’o Kreider’io iš The New Yorker, citata skamba ne tik intriguojančiai, bet ir gan pretenzingai. Pirmą kartą 1965-aisiais išleistas romanas liko beveik nepastebėtas, ir tik 2003-iaisiais, kai pasirodė „New York Books Review Classics” serijoje, galima sakyti, buvo prikeltas antram gyvenimui. Nuo tada John’ą Williams’ą subruzdo skaityti ir aptarinėti visas literatūros pasaulis, rašytojas imtas lyginti su JAV klasikais, William’u Faulkner’iu, Raymond’u Carver’iu, nors paradoksas visgi lieka – JAV „Stouneris” iki šiol skaitomas daug mažiau negu Europoje. Spėjama, kad tai vyksta dėl optimizmo stokos, kurį taip dievina amerikiečiai, ir kurio taip stokoja šis romanas.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai labai paprastai parašyta knyga – be netikėtų siužeto vingių, be stilistinių įmantrybių (nors knygos stilius tikrai labai meniškas!), bet gal tai ir yra talentingų rašytojų savybė – gebėti savus literatūrinius užmojus perteikti paprastai, bet įtaigiai, taip, kad skaitytojas ne tik įveiktų knygą vienu įkvėpimu, bet ir ši paliktų viduje emociją kur kas ilgiau, nei užvertus paskutinįjį knygos puslapį.
„Stouneris” tą, skaitytojo viduje rezonuojantį, jaudulį turi. Tai, be abejonės, ir vertėjos Violetos Tauragienės nuopelnas. Ji pasistengė, kad knygos ritmas, suteikiantis tekstui gyvumą ir pulsą, nepasimestų vertime.

Romane pasakojama pagrindinio herojaus Stounerio gyvenimo istorija, nuo gimimo, vaikystės vargų fermoje, studijų mieste, darbo universitete, iki šeimos sukūrimo, meilės patirčių ir mirties. Autorius koncentruojasi į dvi pagrindines Stounerio aistras – mokslą ir meilę, kurios jį įkvepia gyvenimui, o kartu ir nuvilia. Ištrūkęs iš vargingos tėvonijos, kolegijoje studijuodamas žemės ūkio mokslus, Stouneris susidomi literatūra, kuri jį įtraukia negrįžtamai. Tik joje sunkiausiais gyvenimo momentais randa užuovėją ir paguodą. Jis visą gyvenimą paaukoja mokslui, sąžiningai ir principingai laikosi savų moralės principų, kovoja už jam svarbius dalykus, bet galiausiai lieka nuviltas jį supančios akademinės aplinkos.
Aistra mokslui Stuoneriui kompensuoja ir nesėkmingą santuokinį gyvenimą. Trumpus meilės blykstelėjimus jis patiria santuokos pradžioje su būsima žmona ir tik vėliau, būdamas keturiasdešimt dvejų ir nebematydamas prieš akis nieko, kas dar jį galėtų sudominti, netikėtai tampa likimo apdovanotu tikros meilės galia ir gelme.

„Kai buvo labai jaunas, Stouneris meilę įsivaizdavo kaip savotišką absoliutą, kurį gali pasiekti, jeigu tau pasiseks; subrendęs jis veikiau sutiko, kad ji – netikros religijos dangus, į kurį reikia žiūrėti su linksmu pasitikėjimu, atlaidžia panieka ir nejaukia nostalgija. O dabar, gyvenimo pusiaukelėje, pradėjo suprasti, kad ji – nei malonės būsena, nei iliuzija, jis regėjo ją kaip žmogaus tapsmo aktą, kaip būklę, kurią valia, protas ir širdis kuria ir niuansuoja valandėlė po valandėlės, diena po dienos.”

Nors šis meilės romanas truks labai neilgai, bet gyvenimo gale Stuoneris pripažins: „jis turėjo meilę, bet jos išsižadėjo, išleido ją iš rankų į potencialių galimybių chaosą.”

Williamso herojaus gyvenimas panašus į paties rašytojo, kuris taip pat buvo anglų filologijos profesorius Denverio universitete, taip pat patyrė nusivylimą akademine visuomene, kolegomis, tad, matyt, nesuklysiu teigdama, jog „Stouneris” bent iš dalies yra paties autoriaus gyvenimo atspindys. Ryžtis rašyti gyvenimo knygą nėra lengva – autorius turi stipriai pasitikėti savo kaip pasakotojo talentu, turi gebėti išlaikyti skaitytojo dėmesį bei sukurti tolygų ritmą keičiantis skirtingiems gyvenimo etapams, įvykiams, herojaus nuotaikoms ir pan. Johnui Williamsui tai pavyksta kone idealiai. Rašytojas, atverdamas šio herojaus vidinio pasaulio duris skaitytojui, leidžia iš labai arti pažvelgti į šio jausmus, mintis ir tai yra viena iš vertingiausių šios knygos savybių.

Šis romanas ne be reikalo dar vadinamas F. Scott’o Fitzgerald’o „Didžiojo Getsbio” antipodu. Šie abu herojai ištrūko iš vargingos aplinkos, tik vienas jų pasirinko ekscentrišką gyvenimo būdą, skandinant save prabangių vakarėlių tuštybėje, o kitas – vienišiaus akademiko kelią, kuriam ne pinigai, ne karjera, o mokslas buvo didžiausia vertybė.  Stouneris svajojo apie laimingą šeimą, tikrą draugystę, universitetą, kaip instituciją, skleidžiančią šviesą ir tiesą, ir viskuo teko nusivilti, ką jam ir pranašavo studijų bičiulis: Nes tu juk visada įsivaizduoji, kad pasaulis – tai kažin kas, kuo jis nenori būt.” Tačiau nepaisant visko, atsiribojęs nuo išorinio pasaulio, santūrumo ir abejingumo fasadu, Stouneris išlieka savimi. Stounerio stoiška, ori, garbinga laikysena visų įvykių fone yra būtent tai, kas jį išskiria iš minios, dėl ko galima jį vadinti Herojumi iš didžiosios raidės.

Nenoriu sutikti su kritikų pasisakymais, jog Johno Williamso „Stuoneris” yra liūdna knyga. Suprantu, kad tai labiau įspūdis apie romano nuotaiką ir atmosferą, bet jei įsigilinus labiau, tai yra knygą apie žmogų kuriam pavyko išsiveržti iš skurdžios, tamsios aplinkos ir nugyventi kur kas įdomesnį, prasmingesnį gyvenimą nei jo tėvai. Jam pavyko gauti išsilavinimą, jausti džiaugsmą ir pasitenkinimą savo veikla, parašyti knygą,  patirti meilę, garbingai kovoti už savas vertybes ir tiesas, todėl jei ir buvo nesėkmių, netekčių, nusivylimų – visa tai buvo JO, ir visai tai negali atsverti tų pilnatvės momentų, kai buvo iš tiesų laimingas, paskendęs knygose ar mylimos moters glėbyje. Tą patvirtina ir finalinėje scenoje stipri tapatumo pajauta su ištarta fraze: „Jis buvo jis ir žinojo, kas jis buvo.”

Romanas „Stouneris” yra apie gebėjimą būti sąžiningu su pačiu savimi, apie žmogišką orumą priimti gyvenimą tokį, koks jis yra. Apie tai, kad tiek principingumas, tiek gyvenimiški kompromisai, kiekvienas turi savo kainą ir tik gyvenimo akligatvyje, gali sau prisipažinti ar ta kaina buvo verta rezultato, kurį kaip pasekmę gavai susimokėjęs savo sprendimais.

„Stouneris” – nuostabi, gili, meniška, gyvenimiška išmintimi, nusivylimais ir savo tapatybės suvokimo momentais persmelkta knyga, kurią paryčiais užvertus vis dar nesinori paleisti iš rankų, tad nevalingai laikai prispaudus kuo arčiau savęs.

fb-share-icon

10 komentarų apie “JOHN WILLIAMS „Stouneris”

  1. Ačiū, Jurga, labai gražiai parašei. O dėl liūdnumo tai tikrai labai liūdna, nes niekur nemačiau tokio tiesaus,taiklaus ir veriančio kilnių iliuzijų ir tikrovės išdaigų disonanso, tokio taurios, viską subtiliai jaučiančios sielos niurkymo į primityvią realybę. Kas gali būti liūdniau už tėvą, kuris „džiaugėsi, kad ji [jo skaudžiai mylima duktė] turi bent tai; jis buvo dėkingas, kad ji gali gerti”. O tas „Katerina” (turbūt turėjau padėti šauktuką)mirties patale. Arba „Išėjo iš kabineto į ilgo koridoriaus tamsą ir sunkiai iškėblino į saulės šviesą, į atvirą pasaulį, kuris jam buvo tarsi kalėjimas, kad ir kur jis pasuktų.”
    Ir krūvos kitų epizodų.
    O Herojus – iš tikro: kad nepalūžo, kad iki mirties patalo liko taurus ir ištikimas sau. Toks žemės druska.

    1. Ačiū, Violeta, Jums už nuostabų vertimą :).
      Taip, Jūs teisi dėl to, kad šioje knygoje yra begalė liūdnų akimirkų ir suvokimų, ir kad nėra nieko jautriau už tėvų skausmą regint nelaimingą savo vaiką. Taip, iki paskutinių gyvenimo akimirkų jis pats mano, kad jo gyvenimas yra didelė nesėkmė. Bet.. ne iki pačios paskutiniausios ;) Nes ką gi tada reikštų tai:
      „Jį apėmė savotiškas džiaugsmas, tarsi atpūtus vasaros vėjui. Jis miglotai prisiminė galvojęs apie nesėkmę – lyg tai būtų svarbu. Dabar jam jau atrodė, kad tokios mintys buvo žemos, nevertos to, kas buvo jo gyvenimas.”

      Aišku, kad beprasmiška ginčytis apie tai kokią emociją kiekvienam skaitytojui sukelia kūrinys, natūralu, kad kiekvienam skirtingą. Tiesiog, man šita paskutinė frazė tarsi sustato viską į savas vietas, tarsi leidžia suprast, kad Stouneris mirties akivaizdoje už savo gyvenimą buvo labiau dėkingas, nei nusivylęs juos. Ir aš kažkaip tą jo paskutinįjį suvokimą suvedžiau su jo ištakomis, nes kas gali labiau įvertinti duonos riekę (net jei ir suplėkusią), nei tas, kuris žino kas yra badas..

      Ir taip, po TUO „Katerina”, šauktukas buvo būtinas ;)

  2. Taip, Jurga, tu teisi, bet aš manau, kad jis visai nemąstė apie savo gyvenimą sėkmės ar nesėkmės kategorijomis,tiesiog gyveno taip, kaip jam buvo vieninteliai priimtina, ir tiek. Ir net nuoskaudų ar priekaištų jam neturėjo. Ir nelaimingas nesijautė. Liūdnumas eina ne iš jo, tokio stoiškai ramaus ir atkaklaus, o iš to, koks šuniškas gali būti gyvenimas doram ir dorai gyvenančiam žmogui. Iš tos priešpriešos. Ir ta tavo pacituota frazė – kertinė knygoje, be jos daug kas subanalėtų. Man įdomiausia šitoje knygoje tai,kaip autorius sugebėjo padaryti banalius dalykus nebanalaiais ir pakylėtais, tokiais egzistenciškai vaiskiais ir dvasingais. Aš ateistė ir į bažnyčią nevaikštau,bet įsivaizduoju, kad ta knyga veikia kaip apsilankymas tikroje bažnyčioje.

    1. Violeta,
      iš tiesų, rašydama šią apžvalgą, kažkaip jaučiau, kad net nerandu tinkamų žodžių perteikti tam jausmui, kurį sukėlė jos skaitymas. Jaučiau, kad ir ką berašyčiau apie ją, viskas bus pernelyg banalu, tiesmuka ir ne iki galo išsakyta.. bet man taip dažnai būna su gerom knygom ir ypatingai su egzistencialistais rašytojais :) tarsi norėtųsi jas pasilikt tik sau, daug jų ir pasilieku.. Čia panašiai kaip tam Stouneriui su dėstytojavimu :), kuris nuolat jautė didelę prarają tarp savo jausmų kuriuos jautė dėstomai disciplinai ir tarp gebėjimo visą tą įspūdį perteikti studentams.
      Ir dabar, kai perskaičiau paskutinius du Jūsų šio komentaro sakinius, supratau, kad tai ir yra būtent tai, ką būčiau norėjus apie šį kūrinį parašyt. Tad labai smagu, kad papildėt mane, pasidalindama savo įspūdžiais ir refleksijomis, kuriuos sukėlė Jums „Stouneris”. Ruošiant vertimą „praleidot” su juo laiko kur kas ilgiau ir intymiau nei praleis, bet kuris skaitytojas, tad natūralu, kad ir pajauta kūrinio kur kas gilesnė.. ;)

  3. aprašymas ir komentarai tokie stiprūs. turbūt knyga pritrėkšt gali

  4. Jūs rezervavote dokumento:
    „Stouneris : romanas / John Williams. – Vilnius : „Baltų lankų“ leidyba, [2015]. – 327, [1] p. – ISBN 978-9955-23-879-9. – UDK: 821.111(73)-31” užsakymą.
    Informuosime, kai galėsime Jums išduoti šio dokumento egzempliorių.

    bibliotekoj nebuvau begalybę metų

    1. ne, nu jūs kiba juokaujate.. nejaugi manote, kad kol nepateiksite knygos užsakymo bankinio mokėjimo išrašo patvirtintos kopijos (pageidautina su banko antspaudu) – imsime ir patikėsime, kad po tiek perspėjimų, savanoriškai save traiškysite šia akmenine knyga..?!

      :))

  5. Jūsų rezervuotą dokumento –
    „Stouneris : romanas / John Williams. – Vilnius : „Baltų lankų“ leidyba, [2015]. – 327, [1] p. – ISBN 978-9955-23-879-9. – UDK: 821.111(73)-31”
    – užsakymą priėmė Abonementas.
    Dokumentą prašome atsiimti iki 2016-07-27 (imtinai) dienos.

    Nepasiėmus dokumento 2016-07-27 dieną, užsakymo rezervavimas bus panaikintas.
    (skaitytojo bil.Nr. – 265850)

    Dėkojame, kad naudojatės mūsų paslaugomis.

    1. Aš tik dabar supratau, kad dėl šios knygos Jūs net į biblioteką susiruošėt po begalybės metų..
      Nu ką galiu atsakyti – džiugu, kad mūsų apžvalgos (ir komentarai po jomis) inspiruoja Jus tokiems žygdarbiams ;)
      ir.. kad, Jums taip svarbu, jog mes apie TAI būtinai sužinotume :)

      o dabar nevėluokit atsiimti savo „dokumento” ir lauksime atsiliepimų apie pačią knygą ;)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.