Naujosios dramos akcijos’09 rudens programoje sėkmingai parodytas režisieriaus Jono Jurašo spektaklio eskizas pagal garsaus amerikiečių scenaristo ir dramaturgo John Patrick Shanley pjesę „Dvejonė“ (Doubt) įgavo tęsinį. Lapkričio 15 d. Vilniaus mažajame teatre bei lapkričio 29 d. Kauno dramos teatre įvyks spektaklio premjeriniai rodymai. Pagrindinius vaidmenis kuria aktoriai Eglė Mikulionytė ir Povilas Budrys. Taip pat vaidina jauni aktoriai Vaida Būtytė, Simonas Lindešis ir Oneida Konsunga. Spektaklio prodiuseris – „Audronio Liugos produkcija“. Partneriai – Vilniaus dailės akademija ir Valstybinis Vilniaus mažasis teatras.
Pjesė Doubt 2005 metais pelnė prestižinį Pulitzerio apdovanojimą ir žurnalas The Time ją pavadino Metų pjese. 2008 metais pagal šią pjesę pats jos autorius John Patrick Shanley sukūrė filmą Doubt (nominacija Oskaro apdovanojimui). Pjesėje aštriai kalbama apie vertybių krizę dogmomis paremtoje bažnytinėje bendruomenėje. Tačiau jos problematika yra neabejotinai platesnio pobūdžio ir apima šiuolaikinės visuomenės problemas. John Patrick Shanley ieško atsakymo į klausimą, kur glūdi visuomenės moralinės krizės priežastys? Jo nuomone, – tai yra abejonės ir tolerancijos stoka skirtinguose visuomeninio gyvenimo lygmenyse.
Vienas iškiliausių vyresniosios kartos Lietuvos režisierių Jonas Jurašas yra išgarsėjęs kaip aktyvus kovotojas už laisvą mintį sovietmečio priespaudos metais. Jonui Jurašui visais laikais buvo svarbu per kūrybą išreikšti kritinį požiūrį į visuomenę ir esamąjį laiką, ginant žmogaus pilietines laisves ir teises. Režisieriaus Jurašo nuomone, Johno Patrick’o Shanley pjesės temos ir keliami klausimai yra ypač aktualūs šiandieninei Lietuvos visuomenei.
„Dvejonė“ kalba apie žmogaus lemtį egzistuoti ne patogiame tikrume, bet „niekieno žemėje“, tarp juodo ir balto, tarp troškimo būti teisiu ir įgimto nuodėmingumo. Dvejonė nepatogi, bet tai apsauga prieš skubotus ir dažnai neteisingus sprendimus materialiame, dvasiniame ir politiniame visuomenės gyvenime. Šis provokuojantis ir išganingų atsakymų nesiūlantis kūrinys skatina žiūrovus daryti savo išvadas. Į klausimą, kas slypi po šiuo tekstu, autorius siūlo pagalvoti, kas slypi mumyse pačiuose, nes kiekvienas mūsų nešiojasi kažkokią paslaptį. Bandydamas perkelti šį veikalą į lietuvišką terpę, puoselėju gal ir nepagrįstą iliuziją, kad jis galėtų turėti šiokį tokį terapinį poveikį visuomenėje, kur kategoriškumas, arši konfrontacija tarp žmonių, skubėjimas teisti, nesusimąsčius sviesti akmenį į artimą, arba bent jau mesti juodinantį šešėlį yra tapę kasdienišku reiškiniu. – teigia Jonas Jurašas.
Parengta pagal organizatorių info.
Kadangi pati esu mačiusi šį spektaklį, bet vis nerasdavau laiko prisėsti apie jį parašyti, pridėsiu čia savo įspūdžius.
J. Jurašo vardas jaunąjai teatro žiūrovų kartai yra iš tikro mažai ką sakantis. Todėl, kad šis režisierius savo garsiausius spektaklius K. Sajos „Mamutų medžioklę“, J. Glinskio „Grasos namus“, J. Grušo „Barborą Radvilaitę“, už kurių turinį ir skleidžiamą idealogiją buvo priverstas palikti tėvynę, sukūrė septintąjame ir aštuntąjame dešimtmečiuose Kauno dramos teatre. Vėliau į šį teatrą grįžo keliems pastatymams jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę. J. Jurašas pasisėmęs patirties užsienio teatruose, pirmasis Lietuvoje kritikavo valstybinių teatrų valdymo politiką, kalbėjo apie jų merdėjimą, siūlė drąsias reformas panaikinti aktorių etatų sistemą, kad teatruose vyktų natūrali aktorių atranka ir pan. Vienu žodžiu – drąsus žmogus.
Kalbant apie jo paskutinį darbą „Dvejonė”, pastebėtina, kad su spektaklio tema tai pataikyta labai tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Nors pasirinko šią pjesę repeticijoms gerokai anksčiau iki pedofilijos skandalo Lietuvoje, bet premjeros pirmieji spektakli įvyko kaip tik panašiai „ant tų dienų” kai Lietuvą supurtė Kedžio žygiai. „Dvejonėje“ turinys labai panašus: mokyklos direktorė vienuolė kariauja psichologinį karą su parapijos kunigu, kurį kaltina išnaudojant juodaodį moksleivį. Ji neturi jokių įrodymų, pasikliauja tik savo intuicija ir įdėmiais stebėjimais. Pjesės autorius įtampą išlaiko iki paskutinės akimirkos, verčia skaitytojus ar žiūrovus nuolat abejoti savo pačių vertinimais. Ar gi ne panašiai jaučiasi visa Lietuva, kuri nežino iki šioliai į kurią pusę stoti su savo vertinimais, ypač dabar, kai jau aiškėja vis daugiau įrodymų, kad Furmanavičius iš tikro nebuvo įsivėlęs į šį reikalą. Tai tiek trumpai apie spektaklio aktualumą šiandienai.
Kalbant apie pačios pjesės išpildymą, neabejotinai spektaklis stiprus aktorių vaidyba, nes scenoje susitinka tokie grandai kaip Eglė Mikulionytė ir Povilas Budrys, o pačio režisieriaus ranka jaučiama lyg šešėlis, berniuko šmėklos pavidalu, kuri nuolatos sukiojasi tarp kitų herojų.
Spektaklis labiau kamerinės formos, todėl nežinau kaip jis suskambės naujoje erdvėje, iki šiok repeticijos vyko Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų šv. Kryžiaus namamuose ir Vilniaus dailės akademijos studijoje Užupyje, kur rugsėjį spektaklis buvo parodytas pirmą kartą. Dabar spektaklis perkeliamas į naujas erdves, tikiuosi tai nepagadins tos ypatingos atmosferos, kuri sklendė tarp skliautų, Vilniaus dailės akademijos studijoje Užupyje.
Spektaklis rekomenduotinas dėl daugelio aspektų. Bet svarbiausias iš jų,- kad pažintumėte Jona Jurašą.