Jónsi & Alex – Riceboy Sleeps [2009, Parlophone].
Po “Med Sud I Eyrum Vid Spilum Endalaust” albumo, retas kuris, bent šiek tiek besidomintis muzika, nežino grupės iš Islandijos Sigur Ros. Rašant apie šią grupę, visgi asmeniškumų išvengti nepavyks. Tai turbūt didžiausią kada nors palikusį įspūdį grupė. Tačiau visgi, čia aš -- ne apie Sigur Rós.
Knyga virtusi muzika. Taip galima apibūdinti bendrą Sigur Rós vokalisto Jónsi Birgisson ir jo draugo Alex Somers muzikinį projektą. Pastarasis sukūrė daugelio Sigur Rós albumų viršelių dizainą (bene sėkmingiausias jo darbas -- albumo „Takk…” viršelis). Taigi, nesuklysiu teigdamas, kad kad šio albumo ištakų visgi galime ieškoti Sigur Rós‘uose. „Riceboy Sleeps” -- gamtos muzika, tobulai atspindinti tai ką žmonės šiais laikais vadina ambientu. Labai tiktų pasakymas: muzika, kuri jaudina. Jau pirmi albumo garsai kalba patys už save -- muzika, perteikianti švelnų vėjo gūsį, miško, bangų ošimą. Tolygūs styginių instrumentų (dėkokime merginų grupei iš Islandijos Amiina), pianino garsai, papildomi įvairiais minimalistiniais „traškesiais”, apgaubia muziką malonia tarytum seno patefono aliuzija, sudūlėjusio popieriaus senumu. Sodrus ir malonus Jonsio balsas (albumas atliekamas tarp Sigur Ros fanų kultu tapusia HOPELANDIC kalba ) susiliejantis su daugybe kitų garsų abejonių tikrai nepalieka. Tai gamtos simfonija, odė viskam, kas gražu ir tyra.
Apie atskiras dainas atskirai kalbėti būtų gan sudėtinga -- albumas pasižymi vientisumu, nesikeičianti atmosfera lydi visas 60 minučių. Pirma albumo daina -- „Happiness” man pasirodė kaip savotiškas intro į albumą (vėlgi, panašu į albumo „Takk…” intro). Kūrinys „Stokkseyri” -- šiltas, melodingas pianino skambesys, smuiko švelni melodija puikiai atspindi taip pačiai pavadinto mažo miestelio Islandijos pietuose gamtos grožį.
Video klipai sukurti kol kas dvejoms šio albumo dainoms, tai „All The Big Trees” bei „Daniell In The Sea”. Savaime suprantama vaizdas neatsiejamas nuo muzikos, tokie patys hipnotizuojantys vaizdai, puikus išlaikytas stilius. Atrodo, nieko daugiau ir netrūksta.
„Riceboy Sleeps” -- muzika gamtai. Tiesiog atsigulkite pievoje, žiūrėkite į žvaigždes ir klausykite šio nuostabaus Islandijos dvelksmo. Gero vakaro…
Tracklist
1. Happiness (9:20)
2. Atlas Song (8:29)
3. Indian Summer (9:05)
4. Stokkseyri (7:12)
5. Boy 1904 (5:03)
6. All The Big Trees (5:16)
7. Daníell In The Sea (7:10)
8. Howl (8:23)
9. Sleeping Giant (7:23)
MySpace: http://www.myspace.com/riceboysleeps
liu on 
Jei ne ši recenzija, albumą būčiau praleidęs.
Susiradau, parsitempiau, klausau – gražu. Kaip tik atitinka mano dvasinę būseną ir šiaip labai tinkama muzika tamsiam lietuviškam lapkričiui praskaidrinti.
Dėkui!
http://www.youtube.com/watch?v=mr1hpmEvkn8
Neseniai paleistas jų projektas. Sakyčiau “melodinis noizas” :) Ypač geras video.
aš tai savanoriškai ignoravau šitą albumą, o dabar patikrinau myspace ir supratau kad teisingai ignoravau. mano nuomone – antrarūšis daiktas. beje kaip ir didžioji dauguma šalutinių projektų.
daugiau mažiau pritariu liu. nieko blatno. panašiai kaip ir sufjan stevens paskutinės metamorfozės. čia jam kūrybinė krizė ar aš kartu su pasauliu dar neužaugau?
Sufjan jau n metų nieko nauja iš esmės nėra padaręs, tai… O vertinti šalutinius projektus atsiremiant į pradinius šaltinius (nepalyginsi su Sigur Ros ir pan.), tai šiek tiek keista.
Kiek tai galima pavadinti šalutiniu. Kad ir jau n kartų apkalbėtas Fever Ray projektas. Nu nežinau, kiek čia to “antrarūšiškumo”. Riceboy Sleeps – iš esmės sena muzika. Teko skaityt, jie jau ilgai dviese kuria. Manau per tokius projektėlius ir atsiskleidžia konkrečiai kažkurio grupės nario muzikinės idėjos. Skonio reikalas
Na šiaip tai ambientas apskritai tokia muzika, kuri ilgai nesiklauso. T.y. kai loop’ai nusėda smegenų atminties vingiuose tai pradeda skambėti banaliai nuspėjamai. Bet šitas kažkaip nuotaiką atitiko. O išimtis iš taisyklės būtų gyvas, be elektronikos ambientas, pvz. Oliveros/Dempster/Panaiotis darbas Deep Listening.