Nesu didis viso José James fanas, bet dalelytes jo myliu beprotiškai. Paprastai tai būna „Detroit Loveletter” ir „Come To My Door”, na, dar „Trouble” ir „Anywhere U Go”. Nepamilau jo daugiau ir po pasirodymo „Tamsoje”, bet norėsiu jį pamatyti, jei / kai atvyks trečiąjį kartą.

Nedidukas tas Jose, su pašiaušta pražildyta plaukų kupeta ant galvos, tatuiruotėmis ant pečių ir nenusiimamais akiniais nuo saulės. Kokiam Londone praeitum ir žvilgsnis net neužkliūtų, bet „Tamstos” scenoje dėmesį prikaustė pusantros valandos su kažkiek.

Gerulis buvo ir José iš dešinės (pagal žiūrovo perspektyvą) stovintis bosistas ir pritariamasis vokalas Solomon Dorsey – tokių nestandartinių gabaritų ir kiek komiškų manierų; rytietiška egzotika kvepėjo ir klavišininkas Takeshi Ohbayashi, tik būgnininkas Nate Smith buvo kaip sausas būgnininkas. Bet tai išvaizdos, kurios daug per vakarą negrojo.O grojo trijulė lengvai ir paprastai. Džiazovai, funkovai, soul’ovai, bet gan neįmantriai. Ok, Smith’o būgnų solo buvo geras, bet jei ne José, muzikinė trijulė ilgai ausų dėmesio nebūtų išlaikiusi.

O José, pradėjęs ramiai, netruko įsivažiuoti ir pavėžinti klausytojus.

Būsimo albumo „Love in The Time Madness” buvo nedaug. Jau antru numeriu pradžiugino „Come To My Door”, kurio priedainį mergina iš salės, užlipusi ant scenos, sutraukė be klaidų. Po to „Trouble”, bet, kad jis buvo, suvokiau ne iš karto, nes per akademinę valandą scenoje buvo atlikti tik keturi kūriniai.

Tik ne todėl, kad José mėgsta pašnekėti (o jis mėgsta, tiek tarp dainų, tiek per jas), o todėl, kad kiekvienas kūrinys buvo aplipintas vokaliniu improvizavimu, skretčavimu balsu, greitakalbėmis, vietomis virstančiomis kietesniu repavimu – tad visame tame kūrinio pavadinimas ir dainos žodžiai dažnai nebetekdavo prasmės, dar – intensyvus bendravimas su publika.

O publika lingavo ir kėlė ovacijas. Buvo jausmas, jog didžioji dalis žino, kur ir ko atėjo, o tai neišvengiamai persidavė tiems, kurie nežinojo. Kai aplink vyrauja toks vienis, imi artėti prie egzaltacijos. José James tą egzaltaciją sukūrė ir laimingi turėjo būti tą vakarą visi po koncerto išėję iš „Tamstos” klubo. Bent aš toks buvau.

Tiesa, bisui tikėjausi Prince atminimui „When Doves Cry”, bet tai nieko nekeičia.

Ačiū, José James. Ačiū, „Tamsta”, už gerą garsą ir už supratimą, kas yra sold out‘as.