JOSÉ SARAMAGO „Aklumas“

Galbūt tik aklųjų pasaulyje daiktai taps tuo, kas jie yra iš tikrųjų.

“Aklumą” portugalas Jose Saramago parašė po eretiškojo romano “Evangelija pagal Jėzų Kristų”. Tada, 1995-aisiais, jam buvo jau per septyniasdešimt. Ankstyva šlovė šio literatūros genijaus nelepino, užtat pasaulį paliko giliai įrėžęs savo inicialus Nobelio premijos laureatų sienoje. Ir skaitytojo smegenyse. Tebūnie šiuo atveju tas skaitytojas aš pats, gal kiek ir pavėluotai, bet geriau vėliau, negu niekada, ėmęsis pažinties su Saramago romanu „Aklumas“, kuris ir apakino, ir atvėrė akis.

Tekstas be veikėjų vardų, be vietovių pavadinimų, su nesvetima Vakarų šalims šiandienos visuomeninės santvarkos atmosfera nuo pat pradžių ima keistis, virsti antiutopiniu pasauliu, kuriame lyg maras plinta aklumas. Toks, apakusios civilizacijos, vaizdas literatūros pasaulyje ne naujiena: buvo ir H. G. Wellso „Neregių šalis“, ir J. Wyndhamo „Trifidų dienos“, ne taip seniai ir mūsasis J. Melnikas romane „Tolima erdvė“ naudojo visuotinės neregystės siužetinius rėmus, tačiau Saramago „Aklumas“ man daug panašesnis į A. Camus „Marą“, kuriame epidemija ima plisti nuo vienos nugaišusios žiurkės („Aklume“ — nuo vieno, prie šviesoforo apakusio, vairuotojo), vėliau vaizduojami atskiri miesto gyventojų epizodai, galiausiai įsiliejantys į visuotinį kataklizminį vaizdą.

Saramago apsistoja ties grupele pačių pirmųjų apakusiųjų, prievarta apgyvendintų kariškių saugomoje prieglaudoje. Čia vyksta savitas išbrauktųjų iš visuomenės („Būti mirusiam reiškia būti aklam“) gyvenimas, kuriamos naujos taisyklės, adaptuojamasi prie negalios ir degraduojama tiek, kiek leidžia supratimas „niekas gi nemato“.

Jeigu negalime gyventi kaip tikri žmonės, tai darykime visa, kas mūsų galioje, kad negyventume kaip tikri gyvuliai“,— kartoja vienintelė regėjimo nepraradusi moteris. Tačiau baltos šviesos aklumas sulig kiekvienu puslapiu juodėja, siaubo meistro S. Kingo plunksną primenanti intriga vis tirštėja, kol ima trykšti nesustabdomais groteskiškais nužmogėjimo purslais, tik čia veikėjai nekovoja su pramanytomis dvasiomis, portugalo akliesiems pakanka žvėrių tarp žmonių, to paties likimo suvestų į vieną kambarį, bet žinančių, kad tarp lygių visad gali būti lygesnių.

„Aklumas“ — įtikinamas „Musių valdovas“ suaugusiems, parodantis, kiek nedaug reikia, kad civilizuotas žmogus sugrįžtų į pirmykštės bandos būtį. Aprašomi kraupūs įvykiai, pasibaisėtini poelgiai, bet dar labiau šiurpina tai, kad linkčioji galvą, raukaisi, nes tiki, kad tokioje situacijoje kitaip ir negali būti, kad autorius nepagražino ir spalvų nesutirštino, kad tai gyvų, tikrų žmonių, negalėjusių elgtis kitaip, istorijos.

Šis romanas neturi kaip kiti garsūs Saramago kūriniai krikščioniškosios erezijos pagrindo, tokio, kuris šiais laikais kasdien vis sparčiau tirpsta. Na, išskyrus tą menkutį akmenuką į Dievo daržą — „teisingiausią ir iki pat šaknų žmogišką“ pareiškimą, jog „Dievas neturi teisės regėti“, jeigu leidžia savo kūriniams skendėti aklumoje. Čia reikia pasakyti, kad „Aklumas“ — tai ne vien žmogiškų poelgių kritinėse situacijose analizė, tai ir alegorija, įvairių požiūrių į tam tikrus įvykius, pasaulį metafora. Tekste ne kartą naudojamos filosofinės užuominos apie aklumo būseną, prigimtį, paskirtį:

Nebėra skirtumo tarp vidaus ir išorės, tarp čia ir ten, tarp daugybės ir keleto, tarp to, ką išgyvename dabar ir ką dar teks išgyventi.

Jeigu nori būti aklas, tai ir būsi. Didi yra tiesa, kad blogiausias iš neregių tas, kuris nenori matyti.

Baimė gali sukelti aklumą teisingiau ir būti negali, tą akimirką, kai apakome, jau buvome akli, baimė mus apakino, baimė ir laikys mus aklus.

Kiek reikia aklų žmonių, kad rastųsi aklumas, Niekas negali į tai atsakyti.

Nemanau, kad mes apakome, manau, mes esame akli.

Pabaigai apie Jose Saramago stilių. Jis unikalus. Ilgos pastraipos su ilgais sakiniais, kuriuose tik du skyrybos ženklai: taškas ir kablelis, šnekamoji kalba išskiriama tik didžiąja raide, nors ir sakinio viduryje, ne visada eina suvokti, kas ką sako, todėl reikia šiek tiek pripratimo, bet po kelių puslapių toks išskirtinumas ima žavėti. Postmodernistinė kūrinio, kuriame yra ir epizodas su pačiu kūrinio rašytoju, forma puikiai dera su tiksliu, lakonišku, nepersūdytu, bet pagardintu metaforomis žodynu. Lietuviškasis romano vertimas Leono Judelevičiaus darytas iš anglų kalbos, bet nepasakyčiau, kad tekstui trūksta saramagiškojo savitumo ar akis badytų pažodiškumas.

Po „Aklumo“ įgijau dar vieną savą Rašytoją. Kam jų trūksta, galite taip pat savintis.

2 komentarai apie “JOSÉ SARAMAGO „Aklumas“

  1. Saramago skaitymas originalo kalba nelengvas ir patiems portugalams – todėl kažakda skaitysiu portugališkai – jei pavyks nusiteikti, arba verstą tiesiai iš portugalų. principo reikalas. „Rikardo Rejišo mirties metai“ dėl tiesioginio vertimo laimėjo konkurencinę kovą su aklumu.

    BEJE

    Saramago pasaulį paliko 2010 metais. Tais pačiais metais Lisabonos dokumentinio kino festivalyje parodytas keturis metus filmuotas Miguel Gonçalves Mendes filmas apie rašytoją ir jo žmoną. čia palieku nuorodą : http://www.joseepilar.com/

  2. „Aklumas“ viena iš nedaugelio knygų taip ryškiai ir taip vizualiai įstrigusi atmintyje.

Komentuoti: egle Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.