JULIAN BARNES „Pabaigos jausmas“

„Tu priartėji prie gyvenimo pabaigos – ne, ne paties gyvenimo, bet kažko kito: prie bet kokio tikėtinumo, kad kas nors gali tame gyvenime pasikeisti, pabaigos.“

Kol esi jaunas nuolatos gyveni viltimi, kad kažkas svarbaus, kas turi nutikti tavo gyvenime, vis dar laukia priešakyje. Kad vis dar esi kopime į viršūnę, į savo laimės žiburį, į savo gyvenimo kulminacinį tašką, kurį pasiekęs sau galėsi pasakyti, „štai, dabar jau galiu ramiai leistis žemyn, tyliai senti, numirti“. Bet realybė toli gražu kitokia. Gyvenimas dažnai ima ir prabėga tau net nespėjus susivokti, kad būtent tą ar aną vakarą, tą akimirką su anais žmonėmis tose nuostabiose vietose ir vyko tie gražiausi, svarbiausi tavo gyvenimo dalykai. Kad apskritai, VISKAS, kas turėjo įvykti, JAU ĮVYKO. Koks gi tas „Pabaigos jausmas?

Britų rašytojas Julian Barnes Lietuvoje jau spėjo save „įprasminti“ trečiuoju į lietuvių kalbą išverstu romanu „Pabaigos jausmas“, kuris 2011 m. apdovanotas prestižine „Booker“ premija (beje, nominuotas tai pačiai premijai prieš tai buvo net tris kartus). Visa tai tapo rimtu akstinu pradėti pažintį su vienu žinomiausių šiuolaikinių anglų rašytojų.

„Pabaigos jausmas“ kalba apie savęs, savo gyvenimo istorijos vertinimą prabėgusio laiko kontekste. Gal atrodys įžūlokai, bet kažkuria prasme šį kūrinį norisi prilyginti Marcelio Prousto „Prarasto laiko“ epopėjai, tik, aišku, Barneso versija gerokai šiuolaikiškesnė. Rodos, lyg visai atsitiktinai supuolė šie romanai vienu metu ant mano šiuo metu skaitomų knygų lentynos ir iš tiesų pasirodė daugiau nei giminingi.
Abu kūrėjai nagrinėja vieną ir tą pačia temą – kaip laikas keičia mūsų suvokimą apie save, apie praėjusius įvykius. Abu lyg deklaruoja, kad būtent laikas mus turi ir mus kuria, kad „vieni jausmai laiką pagreitina, kiti sulėtina, o kartais atrodo, kad jis dingsta – kol galop ateina akimirka, kai jis iš tiesų dingsta ir jau niekada nebesugrįžta.“ (J.Barnes). Abu rašytojai bando aprėpti vieno žmogaus gyvenimą nuo vaikystės iki paskutiniųjų gyvenimo dienų. Skirtumas tame, jog Proustui šiai misijai prireikė 7 knygų, o Barnesas pasitenkina 150 puslapių. Laikas tampa pagrindiniu abiejų kūrinių herojumi – tiek literatūriniu, tiek filosofiniu požiūriu, tiek kalbant apie laiką kaip matavimo vienetą, kurio prireikia rašytojams sukurti šiuos kūrinius ir skaitytojams juos perskaityti.

Viena vertus, M. Prousto kūrinys kalba apie negrįžtamai praėjusį, mirusį laiką, kita vertus, paieškose aktyviai dalyvauja atmintis, grąžinanti ir sudievinanti šį prarastąjį laiką. Jį yra persmelkusi tiesa, kad mes visi neturime laiko išgyventi tikrųjų mums skirtų egzistencijos dramų. Todėl ir senstame. Ne dėl kokios kitos priežasties.

J. Barneso romano pabaigoje randame panašius pamąstymus: „Ką aš išmanau apie gyvenimą – aš, kuris gyveno taip atsargiai? Kuris nei laimėjo, nei pralošė, tik leido gyvenimui jį neštis? Kuris turėjo žmogiškų ambicijų, bet labai greitai nusprendė, kad jos neįgyvendinamos? Kuris vengė būti įskaudintas ir vadino tai sugebėjimu išgyventi? Kuris mokėjo sąskaitas, palaikė su visais, kiek įmanoma, gerus santykius ir kuriam ekstazė ir neviltis labai greitai tapo tik žodžiais, kadai skaitytais romanuose? Kurio priekaištai sau niekada nesukėlė tikro skausmo?

Abiejų minimų rašytojų kūriniuose plėtojamos klaidinančios meilės ir pavydo temos. Jos tarsi kliūtys siekiant atgauti prarastąjį laiką. Barneso knygos pagrindinis herojus Tonis jau spėjo pamiršti, kad, jaunystėje apimtas pavydo labai stipriai pažemino savo buvusią merginą Veroniką ir vieną iš geriausių draugų. Veroniką jis kelioms dešimtims metų tarsi „užkonservuoja“ į užmaršties dėžutę su karalienės atvaizdu ant viršaus ir po daugelio metų pabandęs ją „atidaryti“ stipriai nustemba, gavęs iš praeities „nepageidautiną patvirtinimą to, koks buvo“ (savo paties rašytą pilną įtūžio laišką Veronikai ir draugui). Tonis nesupranta, kodėl tuomet jam rūpėjo šią merginą taip įskaudinti, išvadinti tirone, snobe, nuoboda: „Juk visą ta laiką, kol draugavau su Veronika, ji būdavo visokia – viliojanti, paslaptinga, atšiauri, nepakenčiama, užsispyrusi, išpuikusi, kerinti, bet nė kartelio nepasirodė nuobodi. Taigi tai buvo ne tik įžeidu, bet ir melaginga.“ 

Dažnai gyvenime taip būna, jog, emocijų, įsiūčio pagauti, kažkam pasakome ar parašome bjaurių, įžeidžių dalykų, dėl kurių būna gėda jau kitą dieną, nuslūgus įsiūčio bangai. Gerai, jei turime drąsos atsiprašyti, pripažinti savo silpnumo akimirkas, o jei ne? Jei pasistengiame kuo greičiau mūsų gėdingus „įkalčius“ ištrinti ne tik iš savo pašto dėžučių, bet ir iš atminties, rizikuodami „sudeginti tiltus“ su tau svarbiu žmogumi visam gyvenimui, kas tuomet..? Jei galiausiai paaiškėja, kad šis tūžmingas tavo poelgis stipriai įtakojo tau brangaus žmogaus likimą..   J. Barnes klaidina, intriguoja, vedžioja skaitytojus už nosies iki pat knygos pabaigos.

J. Barneso knygos herojus gyvenimo pabaigoje svarsto, kad labai dažnai tai, ką galiausiai prisimeni, ne visada yra tas pats, ką patyrei. Žmonės mėgsta apgaudinėti savo sąžinę, atmintį ir į slapčiausius jos užkaborius paslėpti skaudžiausius ar gėdingiausius gyvenimo momentus, kurių nebenori prisiminti. Bet kartais tie „vaiduokliai“ ima ir išlenda iš atminties, primindami, kad ne tokie jau tobuli buvom šiame gyvenime. „Atmintis lygu įvykiai plius laikas. Bet juk viskas vyksta daug keisčiau. Kažkas pasakė, kad atmintis yra tai, ką tarėmės pamiršę. Juk turėtų būti akivaizdu, kad laikas veikia ne kaip fiksatorius, o kaip tirpiklis.“

Dar supranti, kad „šiame gyvenime mes mylime ne tiek jau daug žmonių. Vieną, du, tris ? O kartais net neatpažįstame to jausmo, kol būna per vėlu. Nors per vėlu nebūna. Ar skaitėte istoriją apie paskutinį meilės žiedą Barnstaplo senukų prieglaudoje?“

Pirmoji pažintis su Julianu Barnesu buvo maloni ir net labai. „Pabaigos jausmas“ – iš tų knygų, kurios pasiima skaitytoją nuo pat pirmų puslapių ir „paleidžia“ gerokai vėliau nei užverti paskutinį puslapį. Knygoje apstu filosofinių diskusijų, egzistencinių pamąstymų, bet viskas parašyta gan paprastu, kiek sarkastišku, ne įmantriu stiliumi. „Pabaigos jausmas“ turi tiek psichologinio trilerio, tiek detektyvo, tiek meilės romano užuomazgų.  Buvau pasiilgusi knygos, kuri taip įtrauktų į skaitymo procesą, kad visai dienai nustumčiau į šoną darbus, išsitraukčiau iš rankinės ją sėdint prie vairo kamščiuose ar salone laukiant kol nudžius manikiūras.

Stiliumi, nagrinėjamomis temomis „Pabaigos jausmas“ labiausiai artimas Milanui Kunderai, Albertui Camus, jau minėtam Marceliui Proustui, bet iš esmės – rekomenduojama  visiems kokybiškos literatūros mėgėjams.

7 komentarai apie “JULIAN BARNES „Pabaigos jausmas“

  1. Jurga,
    puikus pasirinkimas metų užbaigimui! :) Aš pažintį su J. Barnes pradėjau nuo „Flaubert’s Parrot“, bet skaičiau ir tavo minimą „The Sense of an Ending“. Man aišku neatėjo galvon tokia puiki paralelė su M. Prustu (kurį kažkada studijų laikas skaičiau originalo kalba), bet turiu pritart, kad „Prarasto laiko paieškos“ tikrai yra abiejų šių kūrinių esminė ašis aplink kurią viskas sukasi, net jei stilistiškai abu kūriniai yra labai skirtingi.
    Jei patiko Barnes, tau patiks ir jo tėvynainės Iris Murdoch knyga „The sea, the sea“, jei žinoma dar nesi skaičius ;).

    Linksmų švenčių Jums, prasmingų ateinačių metų ir dar sykį dėkui, kad esat :).
    Aš visada su Jumis!

    G

  2. Dėkui Gerardai už sveikinimus, palinkėjimus ir malonu, kad vis dar esi „su mumis“ :)

  3. siuzeto nelabai ikirtau tik is aprasymo. bet knyga lyg ok, reiks bandyti.

  4. o kas tas krismeks toks?
    ir gerardas?
    tai buvo retoriniai klausimai, atsakinėti nereikia :))

    1. Svarbiausia, kad mes visi žinom „kas tu toks“ esi :))
      Tai ir buvo retorinis pastebėjimas, komentuoti nereikia :)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.