Koncertas buvo gyvybingas ir geras. Tų senųjų dainų aranžuotės – kokybiškos, maloniai klausomos.
Per dešimt kūrybos metų Jurga kaip atlikėja nenuvylė, nes laukiant naujos dainos, ar pasirodančio naujo albumo, visad būdavo įdomu, o kas dabar vėl bus naujo? Ar nustebsim?
Gal dėl to, kad mano labiausiai „nuklausytas” albumas yra +37 (Goal of science), po to seka kai kurios „Metronomes” dainos, tada trečioje vietoje rikiuojasi „Instrukcija”, paaiškina, kodėl „Giliai vandeny” neiškils į mano namuos klausomiausių Jurgos dainų viršūnę. Kita vertus, tuo ji ir žavi kaip atlikėja, kad ieško, bando ir neužsisėdi su tais pačiais sprendimais, tai pačiais akordų deriniais ar ta pačia ritmika (kaip daugelis ant laurų šiek tiek užmigusių atlikėjų).
Dabar klausau albumo „Giliai vandeny” ir suvokiu, kad koncertas buvo geresnis nei pats albumas. Jei būčiau visą albumą išgirdusi prieš perkant bilietus į koncertą – ranka nebūtų paspaudusi mygtuko „pirkti bilietus” ir taip būčiau padariusi klaidą – neišgirdusi puikaus atlikimo ir aranžuotės band‘ui. Taigi, man šis koncertinis atlikimas su grupe, su kokybiška perkusija daug labiau imponuoja. Taip būtų gerai klausyti namie koncerto įrašą, ir ne tik dėl to, kad visa grupė, buvusi ant scenos užmaskuoja tą albumo popsiškumą, bet ir dėl to, kad Jurga vakar dainavo kitaip. Geriau, įtikinamiau, dainingiau ir giliau.
Tik koncerte dainos nunešė į lietuviškai tamsių vandenų gilumas. Albumo garsuose nematau tų vandens gelmių, čia muzika neįdomiai slysta paviršiumi. Gal vos primena Jurgos pradžią – jau kojomis per tiek metų kaip reikiant apmindytą Aukso pievą. Net jau gerokai pabodusi hitinė „Nebijok” koncerte buvo puiki. Garso ir šviesų režisierių darbas koncerte buvo kokybiškas, suderintas ir malonus akiai bei ausiai. Tos dabar itin madingos lemputės scenoje taip pat prideda fainumo koncertui.
Namie nevalingai sustabdžiau „Giliai vandeny” ir įsijungiau seną gerą „+37”.
Taigi, kas nori išgirsti retrospektyvinį Jurgos dešimties metų kūrybos puikiai aranžuotą atlikimą, bei tuo pačiu naują albumą – nueikite į koncertą.
Vienintelis dalykas, tarsi laikantis pririšęs rankas ir iki galo nedavęs įsijausti į muziką, tai Kongresų rūmų erdvė. Taip, kaip prieš kelias dienas ten klausytas Terry Riley labai susiderino su salės atmosfera, tai su šokiui tinkama Jurgos muzika man Kongresų rūmai nesusiderino. Suprantu, kad jubiliejus, gimtadieniška nuotaiką, dešimt metų ir matyt norisi labiau šventiškesnės aplinkos, bet aš vos išsėdėjau savo vietoj, norėjosi atsistoti, judėti. Bent atsipirkau dainavimu balsu ir lingavimu kėdėje, bet tai buvo kažkaip ne iki galo jauku. Gal tik man – aplinkiniai stebėjo koncertą atsilošę ir nesiparinantys dėl tokių dalykų.
Pirmą biso dainą padainavo grįžusi viena prie klavišinių, taip tikrai ir paprastai. Šiek tiek užburiančiai.
Jurga scenoje – tvirta, užtikrinta. Balsas įvaldytas kaip niekad gerai. Platus diapazonas, ir tos žemos natos, kurios anksčiau sunkiau pasiimdavo – dabar taip lengvai klausosi. Jeigu trumpai – tai Jurga, dainuok gyvai dažniau.
Aš ir paskutinį kartą praeitais metais Jurgos klausiausi Kongresų rūmuose. Tai man buvo toks jausmas, kad ji su ta savo muzika paskęsta tose didelėse erdvėse, kad jai labiau tinka tokios labiau klubinės, kamerinė scenos „arčiau žiūrovo”. Naujo albumo neklausiau dar, bet per paskutinius metus Jurgą irgi dažniau klausiau gyvai, ar mačiau spektakliuose, nei klausiau jos įrašus ;)
Tai naujas albumas visai ne kažkas?
Oi ne, taip nesakyčiau. Yra gerų dainų. Kai kurias mes jų jau girdėjom iš anksto, kaip pvz. ‘Sapnas’ ar ‘Juoduoju baltuoju’. Yra tokių, kurios naujai išgirstos koncerte man labai patiko (‘Ten, kur tu’; ‘If’), o štai apipavidalinimas albume – kažkaip kitaip klausosi. Čia pasimato, kaip dėl skirtingos aranžuotės daina gali suskambėti visai kitaip. Ir koncerte ir albume patiko ‘Paukštelis’, bei kur vien pianinas ir Jurga- ‘Master and Tatyana’ (aha, pavadinimas toks pats kaip ką tik Pasakoje pradėto rodyti filmo). Kita vertus, yra ir nesusipratimų, kurie iškrenta iš konteksto, pvz ‘Sapnų mergina’, kuri man ir pasmukdė albumą kaip reikiant. Kita vertus, tik Jurga ko gero ir gali taip paprastai, po popsiško, džordaniško gabalo dėti lietuvišką dzūkiuojant sudainuotą lopšinę sūnui ‘Liūlia Liūlia’. Pati Jurga per koncertą prisipažino, kad ji labiausiai mėgsta liūdnas dainas,- tai ryškiai jaučiasi, nes albume visos liūdnos yra puikios. O tos, ‘linksmosios’ – tokios netikroviškos ir tarsi iš reikalo sudainuotos. Aišku, gal čia dėl to, kad ir aš pati retai kokią linksmą dainą pamėgstu. Todėl kiekvienas turėtų paklausyti ir nuspręsti pats :)
Ačiū už atsakymą – teks albumą patikrinti.
O paskutinis Jurgos matytas gyvas pairodymas (berods prieš praeitas Kalėdas) kiek nuvylė. Jos bandymas eksperimentuoti nėra peiktinas, tačiau tas kūrybinis įvairumas labai jautėsi ir koncerto metu kūrė tokį neskanų netolygumą. Gal tai buvo ala „geriausių dainų” pasirodymo problema, bet liaudiškos dainos po angliškų disko „nesusiklausė”. Įtariu, kad albumo pristatyme turėjo labiau jaustis viena muzikinė kryptis. Nors albumą įsivaizduoju jau tokį irgi stringantį, nes kiek žinau pusę muzikos darė Sirgedas.