Galima būtų mikliai skaičiuoti atlikėjas, kurios savo muzikinę kelionę pradeda su fortepijono klavišais pašonėje ir tik vėliau išdrįsta muziką apsiauginti gitarom, mušamaisiais ar elektronika. Visi žinom, kad Jurga Šeduikytė joms nepriklauso. Ji nuo pat pradžių buvo paėmus jautį už ragų, nesicackino rymodama prie pianino. Tad kai buvo paskelbta, jog naujus metus Jurga pradės visai atsinaujinusi/atnaujinusi kūrinius, nes girdėsime tik ją vieną pačią ir fortepijoną naujoje koncertinėje programoje „Jurga | New”, pasidarė smalsu.
Toks pristatymas skambėjo drąsiai ir įdomiai, bet vis tik tada Vilniuje sausio 1-ąją nesuspėjau nueiti pasiklausyti. Dabar, kaip tik pavyko būnant pajūryje užsukti į „Ramybę”, kur Jurga dar kartą dainavo savo naują programą. Nekantravom, nes ant scenos – tik plikas nuogas pianinas ir viskas – tikrai, jokios grupės, jokios begalės laidų.
Koncertą pradėjo liaudies daina, paprastai ir užtikrintai, tuomet sekė „Juoduoju baltuoju” – Jurgos vokalas ir pianinas man daug jaukiau skambėjo nei kad albume. „Master and Tatyana” jau gyvai girdėtas albumo pristatymo koncerte spalį, po biso anąkart sugrotas vienos pačios Jurgos. Šis kūrinys koncerto (o ir albumo) pabaigoje, dar tada tarsi simbolizavo pradžią kažko naujo, įkvepiančio ir iki virpulio pamaigančio širdį.
Atlikėja beveik atsiprašė tų kurie nemėgsta Lars von Trier, kad atliks kūrinį „So blue”, kuris ir buvo inspiruotas pastarojo režisieriaus filmografijos. Tada sekė „Aš esu tiktai jei tu esi” iš pirmojo albumo „Aukso pieva”, kuri suskambėjo ir naujai ir įdomiai. „Tavo krante” iš naujojo albumo „Giliai vandeny” transformuota beveik neatpažįstamai, bei paskutinė pirmos dalies daina „Prie žalio vandens” apipinta melodiniais pagražinimais maloniai nuteikė įkvepiančiam vakarui.
Antros dalies pradžią Jurga trinktelėjo su Llorando, gerai pažįstama iš filmo „Malholando kelias”. Vat taip, acapella, stipriai, paveikiai, vokališkai bei emociškai įtaigiai. Jei kas nors dar ir dvejoja Jurgos vokalinėmis galimybėmis, tai matyt esat labai atsilikę, nes jos balsą paskutiniu metu man norisi tik girti ir nesustoti klausytis. Būten vokalas ir parodo kiek atlikėja šimtmylių nužingsniavo per tuos dešimt kūrybos metų.
Toliau Jurga kocertą tęsė su puikiu Lianne la Havas kūrinio „Lost & Found” atlikimu , kuris taip gerai ten pritiko bei įsikomponavo, kad ilgai nesuvokiau iš kur aš šią dainą žinau, tiesiog niūniavau kartu ir tiek.
„Sky is closer than you” visus išskridusius, grąžino į pažįstamą Jurgos repertuarą. Nors buvo keletas nepataikytų akordų, tačiau man tai suteikė malonaus intymumo ir tikrumo kamerinei atmosferai. Dainos „If” iš naujausio albumo, fortepijono aranžuotės intarpai labai puikūs ir netgi pritiktų filmo garso takeliui, nesvarbu ar su vokalu ar be – svarbu jog kažkas nauja, malonu ir įdomu. Tada sekė „Laiko nėra”, bei „Aukso pieva”, kuriai buvo suteikti visai kitokie atspalviai – tamsūs, sodrūs ir gilūs. Dainos pritariamieji akordai permainyti, todėl skambėjo kitaip. Auksas, rodos apsitraukęs oksidacine plėvele, slaptingas ir kerinčiai blizgantis.
Pati Jurga prisipažino, kad turi tokių dainų, su kuriomis turi išmokti susigyventi, pažiūrėti į jas kitaip, atrasti naujų spalvų jose. Žinoma, tai „Nebijok”. Niekad nemaniau, kad taip pasakysiu apie, rodos, jau pabodusį kūrinį – tačiau ši aranžuotė su pianinu ir Jurgos brandžiu vokalu man suveikė stipriai. Be popso, grynai, įtaigiai. Ne tik mums, jautrios sielos žmonėms ašaros kaupėsi, bet ir vyrai, kuriems virš keturiasdešimties atgalia ranka jas paskubom braukė.
Bisui sugrįžo su itin sunkia dainos „Instrukcija” aranžuote, kuri gal ir nepavyko taip kaip turėjo būti, gal ten dar ką ir pasitobulinti derėtų, bet už drąsą šį kūrinį sutalpinti vien į vokalą ir pianiną, kūrėja gali užsidėti sau pliusą.
Po koncerto, likusi su klausytojais pati Jurga nekantravo – kaip viskas buvo, kaip skambėjo, tad kaip ir tada sakiau, galiu tik pasikartoti – skambėjo puikiai. Kamerinė aplinka Jurgai tinka ir pritinka, aranžuotės pianinui suteikia senoms dainoms naujų gelmių, o naujo albumo dainos man apskritai su pianinu skambėjo geriau kokius dešimt kartų, nei pačiame albume (už kurio aranžuotes prodiuserių nesinori pirštais badyti, bet gal ir derėtų, nes jie iš Jurgos muzikos nurėžė gabalą emocijų).
Galiu tik paraginti nueiti į artimoje ateityje vyksiančius koncertus – jei praleisit, daug oi daug neteksit. Kaip jau anksčiau esu minėjusi – man Jurga gyvuose atlikimuose sėkmingai perduoda stipresnę ir įtaigesnę emociją nei įrašuose.
Tačiau vis tiek, aš paslapčiom tikiuosi, kad šie fortepijoniniai atradimai bus įrašyti ir koks naujas albumas susikompiliuos, kad būtų galima klausytis ir klausytis.
Būtinai nueisiu i konca Vilniuje, nors manau, kad NE sezoninė Palangos „Ramybė” ir savo šarmo įnešė, ypač tokiai kamerinei versijai ar ne? ;)
Taip, žinoma, šarmo įnešė ir netoli teliūškuojanti jūra ir tuščia, žvarbiai nusiteikusi Palanga ir dar tai, kad sėdėjom visai dainininkei prieš nosį (jautiesi kaip asmeniškai tau surengtame dainų vakare) :)