Kai nebelieka nieko kito, tik išrėkti „popsas užkniso juodai“

Įvykę muzikiniai M.A.M.A. apdovanojimai neįkūnijo atlaidžios ir įvairias socialines grupes, tarsi besipešančius vaikus, vienijančios motinos, bet kaip ir visuomet tapo pretekstu smulkioms intrigoms ir skandalams, kurie galiausiai žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose virto diskusijomis apie dabartinę lietuviškos popmuzikos kokybę. Šios diskusijos tapo pretekstu lrt.lt svetainės administratoriams surengti apklausą, kurioje lankytojų buvo teiraujamasi kaip jie vertina dabartinę lietuvišką pop muziką. Savo nuomonę svetainės lankytojai galėjo išreikšti pasirinkdami vieną iš keturių garsių pop muzikos atlikėjų ištartų frazių. Apklausos rezultatai tikėtina nieko nenustebino, nes apie pusę joje balsavusių dalyvių pasirinko labai populiarią kompozitoriaus ir atlikėjo Andriaus Mamontovo frazę „popsas užkniso juodai“. Ši paprasta, lengvai įsimenanti ir žargoną pasitelkusi frazė labiau primena lozungą ar revoliucinį šūkį, kuriuo ne tiek siekiama išreikšti klausytojo požiūrį į pop muziką, kiek šį požiūrį formuoti. 

Įtikinėdami aplinkinius ir save tuo, kad „popsas užkniso juodai“ klausytojai naiviai tiki, kad juos popsas užknisa, nes jie tėra pasyvios muzikinio teroro aukos, kurias didžiosios muzikos kompanijos, televizijos ir radijo stotys atakuoja pigia muzikine produkcija. Visai panašiai kaip Gvantanamo kalėjime kalėjusius kalinius, kurie buvo kankinami pasitelkus tokių gerai žinomų pop muzikos atlikėjų kaip Eminemo, Britney Spears, Prince’o, Christinos Aguileros dainas. Klausytojai pamiršta ar nenori pripažinti, jog jie turi ne tik pasirinkimo laisvę užtikrinantį distancinį televizoriaus pultelį, bet ir gausybę prietaisų suteikiančių individualaus muzikos klausymosi galimybes. Žinant kokią pasirinkimo laisvę turi dabartiniai klausytojai, šūkis „popsas užkniso juodai“ atspindi tradiciją, kurią XX a. viduryje pradėjo filosofas Theodoras Adorno. Anot jo, pop muzikos klausytojai yra pasyvūs aktyvios ir agresyvios muzikos industrijos aukos, kurias atversti į doros kelią galima šiuolaikinės akademinės muzikos pagalba.

Dabartinėje medijų teorijoje klausytojai jau nebesuvokiami kaip pasyvios aukos, nes jie ne tik turi galimybę rinktis, bet yra išsilavinę ir todėl geba kritiškai vertinti aplinką. Tokiu atveju, frazę „popsas užkniso juodai“ reikėtų suvokti kaip nepasitenkinimo išraišką, kad Kitas klausosi blogos muzikos, kurios jau vien pats egzistavimas gali varyti šios muzikos nemėgstančius klausytojus į neviltį. Kaip mantra kartojama frazė žymi individualų protestą, nukreiptą prieš Kito muzikinį skonį ir klausymosi įpročius, kurie leidžia blogai muzikai daryti neigiamą įtaką. Tikiu, kad daugeliui teko girdėti moksliniais tyrimais nepagrįstas prielaidas, kad „pigus“, „primityvus“ ir per daug „banalus“ popsas kvailina bei bukina savo klausytojus. Kaip pastebi vienas iš pagrindinių blogos muzikos teoretikų, muzikologas Simonas Frithas muzika yra bloga tik tuomet, kai yra klausytojų, kuriems ji yra gera. Anot jo, niekas nediskutuoja apie muziką, kurią visi suvokia kaip blogą, šiuo klausimu diskutuojama tik tuomet, kai nesutampa muzikos vertinimas. Gera muzika neužknisa, užknisa tik bloga muzika, kurios ne tik kažkas klausosi, žavisi, bet dar ir klausydami patiria malonumą. Klausytojams malonumą gali sukelti ne vien pats muzikos skambesys, bet ir galimybė muzikos kūrinį įvertinti neigiamai ir dėl to pasijusti pranašesniu už jos kūrėjus.

Folkloro dalimi tapusi frazė „popsas užkniso juodai“ cirkuliuodama šnekamojo kalboje ar medijose leidžia susidaryti didesnėms bendraminčių grupėms arba bent jau pavieniams individams jaustis didesnės panašiai mąstančių žmonių grupės dalimi, kurią vienija bendras abstraktus priešas,įvardijamas neigiamą reikšmę turinčiu terminu popsas. Šios virtualios bendraminčių grupės identitetas yra kuriamas pabrėžiant tas savybes, kurios šiai grupei yra nebūdingos, apsibrėžiama tai kuo ši grupė nėra, kuo ji skiriasi nuo priešiško Kito. Prisidengiant teise laisvai reikšti savo mintis, netiesiogiai yra išreiškiamas noras išstumti į paraštes nepatinkantį muzikinį skambesį, sumažinti klausytojų pasirinkimo laisvę, nurodant jiems kokia muzika yra gera, tikra ir verta dėmesio. Toks muzikinės erdvės disciplinavimo būdas kažkuo primena dar visai nesenai akademinėje muzikologijoje populiarų požiūrį, kad pop muzika yra nemuzika todėl jos poveikį reikėtų sumažinti transliuojant per radiją, televiziją ir troleibusuose kiek galima daugiau rimtosios muzikos. Nederėtų pamiršti, kad ši frazė netiesiogiai nurodo ne tik muziką ar skambesį, kuris yra suvokiamas kaip gera pop muzika, bet ir šios muzikos kūrėją. Nurodoma ne tik alternatyva popsui, bet ir užmaskuojamas faktas, kad frazės autorius ir yra vienas iš žymiausių Lietuvos populiarios muzikos kūrėjų ir atlikėjų.

Filosofas Jeanas Lucas-Nancy iškėlė labai įdomią prielaidą, kad muzika yra veidrodis. Klausoma muzika atspindi klausytoją, kitaip sakant netiesiogiai ir labai subtiliai gražina jam žinutę apie jį patį. Klausytojas klausydamas muzikos mato ne jos kūrėjo ar atlikėjo paliktą įspaudą joje, bet savo atvaizdą. Gera muzika yra tokia muzika, kuri „grąžina“ klausytojui tokį jo atvaizdą, kuris sutampa su jo paties savęs matymu ir dėl to yra jam malonus ir priimtinas bei priešingai, bloga muzika kvestionuoja klausytojo turimą savo paties paveikslą. Galbūt būtent todėl, kad klausantis popso pastaroji muzika kai kuriems klausytojams grąžina ne tokį jų paveikslą kokio jie norėtų, ji imama suvokti kaip kankinimo priemonė, kuri net ir perjungus kanalą ar radijo stotį vis tiek nenustoja egzistuoti ir grasina vėl ir vėl priminti klausytojui, kad jis yra nevisai toks koks manosi esąs.

fb-share-icon

7 komentarai apie “Kai nebelieka nieko kito, tik išrėkti „popsas užkniso juodai“

  1. Bet čia gaunasi toks siaurumas požiūryje, kad man nepatinkanti muzika yra bloga, o bloga = popsas.
    Manau, mūsų sąmonėse sąvoka „bloga” apima daug daugiau – tai labiau muzika, kuri man nepatinka. O „popsas” posakyje „popsas užkniso juodai” bet kokiu atveju yra muzika, kuri tenkina dvi sąlygas : man nepatinkanti muzika + popsinė muzika. Popsinė ta prasme, kad visgi tai yra popsas, pop muzika, banalesnė, lengvesnė. Gi nelabai įsivaizduoju save ar ką kitą sakantį metalistui, kad tu klausai ‘popsą’, kuris mane jau užkniso. Na, nebent aš klausau dar juodesnį metalą už tą metalistą, bet tai jau būtų konkretūs niuansėliai.

  2. Tai gal tada geriau naudoti kazkokius tai konkrecius vertinimo kriterijus, tokius kaip harmonija, kompozicija, sudetingumas/meistriskumas, ispildymas, aranzuote, instrumentuote, vokaliniai sugebebejimai ir dar daugelis kitu, tik tam aisku reik nors kiek kompetencijos.
    Patinka/nepatinka yra nuomone.
    Popsas yra zanras.

  3. ne, popsas nėra konkretus žanras, nors yra tam tikrų žanrų, kurių rėmuose grojant popsą sugroti būtų sunkoka. IMHO popsas – ganėtinai nesudėtinga, saldoka, lengvai klausoma muzikėlė. Bėda ta, kad tokią galima pirlinti ir neturint ką pasakyti, nebūnant geru muzikantu – rezultatas gaunasi banalokas. Ir tokių pirlintojų – dauguma, nors pasitaiko ir „kokybiško” popso, kurio klausytis nėra kančia. Iš tiesų linksma, kad pats AM nuolat balansuoja ant popso-nepopso ribos.
    Jean-Luc Nancy mintys įdomios – aš pats dažnai renkuosi muziką pagal nuotaiką, bet negalima taikyti vienareiškmiškai – nebūtinai visi brutal death/black metal klausantys yra agresyvūs pikti tipai (greičiau jau atvirkščiai) ar doom metal – nepagyvdomai depresyvūs tipai. Muzika atspindėdama turimą nuotaiką padeda ją išgyventi giliau, ir taip išlaikyti emocinę pusiausvyrą.
    Dėl kritikos M.A.M.A., tai matyt dauguma ima jausti nepasitenkinimą, nes kiek galima malti šūdą vaizduojant žvaigždes? Užkniso ne pats popsas, kaip toks, bet jame besireiškiančių ir galinčių daryti įtaką žmonių tuštybė ir kūrybinė impotencija. Jei tai tiesa, tai smagu.
    O dėl pačios muzikos – sakoma „dėl skonio – nesiginčijama”. Dėl muzikinio matyt – taip pat.

  4. Pop kultūra yra klijai, laikantys visuomeninį bendravimą. Kaip ir mus supantis oras, taip ir populiarieji filmai, muzika ar sportas pasiūlo temas pokalbiams su artimaisiais ir ne tokiais artimais žmonėmis. Žinoma, kiekvienas iš mūsų turime sau brangius, individualius ir subtilius dalykus, apie kuriuos, galbūt, net neturime su kuo pasikalbėti, bet mums lygiai taip reikia ir tų bendrųjų kultūrinių vyksmų, kurie leidžia dalyvauti socialinėse situacijose.
    O kas nusprendžia tų klijų sudėtį? Mes patys. Pop kultūra yra mažiausias galimas bendrasis vardiklis, daugmaž tinkantis daugumai. Tad – daugumos atspindys. Kritikuojant pačią pop kultūrą yra išvengiama ją vartojančios visuomenės kritikos. Tokia kritika yra nemaloni, nes nukreipta į aplink esančius žmones.
    Pati pop kultūra nuolat atsišviežina perimdama elementus iš alternatyvių judėjimų. Tad galbūt labiau turėtume rūpintis jų gausa ir įvairove? O pop kultūra – nepražus.

Komentuoti: paulius.rymeikis Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.