Iš pradžių net neplanavau, bet kai kelios dienos iki reikalo nugirdau, jog nebėra bilietų, pagavo sportinis interesas. Ko jau ten taip lietuvaičiai veržiasi? Bene žino, kad bus ahujienai? Nebuvo. Bent taip, kad žandikaulis atviptų, kad prie baro brautis nesinorėtų, kad po „Anything Could Happen” namo nesinorėtų. Tiesą sakant, nieko blatno, o širšalas buvo tai nemažas. Tskant suveikė marketingas ir prodiuseriai.
O „Loftas” buvo kimštinis. Tiek nebuvau matęs. Tas pyplas prie pyplo, karštis ir šlaunimis susivijimas tai vežė, nors ir ribojo judesių laisvę bei vertė koncą stebėti priekyje iškeltų mobiliakų ekranėliuose (keista, kad nė vieno video jutūbas iš „Lofto” nerodo). Vyravo tokia nesuvaidinta vienybė, kurioje jaunimėlis mintinai traukė Elės tekstus. Buvau apakęs. Toks jausmas apėmė, kad ją suka be perstojo per mūsų radijas (gal ir suka, seniai beįsijungęs) ir, kad jos dainos tokios gilios, jog nežinoti būtų lyg ir griekas. Momentaliai ir gėda buvo beapimanti, bet mergikė ant scenos su keturių bachūrų kompanija demonstravo tikrai ne pačias žaviausias natas, tai nusiraminau irgi momentaliai.
Šitas kylančios (ar jau iškilusios?) žvaigždukės pasirodymas su elektroindiepoprokiniu amplua eilinį kartą atskleidė muzikinio verslo apgailėtinumą. Įrašuose tikrai Elė skamba neprastai, netgi įdomiai, su savo tembru ir vogravimu visai paperka, bet gyvas jos ambrijimas, bebalsiškumas ir charizmos stoka nuvylė žiauriai.
Žodžiu, Elė pasirodė grynas prodiuserinis studijinis reikalas, katro gyvam džiaugsmui trūksta repeticijų, darnos ir švarumo. Teisus buvo vyriokas iš delfio komandos, parduodamas kvietimą pareiškęs: „man labiau patinka jos remiksai”. Ir man jie visai nieko:
httpv://www.youtube.com/watch?v=aqcY7KWIdUo ir
Koncertuose tokius kompiuterinius bekus bei tembrų mašinas naudoja ir kiti, bet tai daro švariai, nepastebimai, suguldo įrašą ant gyvo atlikimo ir gyvą atlikimą ant įrašo dailiai, be išsikišusių galų, o Elės komandos ausų plyšiai kyšojo matomai. Ir garsistai su mikrofonų fonavimu nesusitvarkė. Ir kam tas gitaras keitinėti, kai tiek akustinė, tiek elektrinė skamba identiškai, jei iš vis skamba.
Ne, nebus iš Elės Grimes, nebus, nors ir kiek besistengtų, kiek mikrofonų ir reverbų aplink beapsistatytų. O visai nedaug trūksta, kad būtų Lykke Li ar Bonnie Tyler. Šėlioti anglė moka, į antrą vakaro pusę net visai gundančiai pasivingiavo pagal ritmą. Matyt užsivedė nuo publikos, kurios užvedinėti nereikėjo. Tokią publiką pamatyti buvo vienas kaifas.
Pabaigai suku galvą, ką čia pozityvaus parašyti, bet taip ir neatsuku. Nors šaunu, kad šviežios mėsos ir pas mus ima paduoti. Dar šauniau, kad, pasirodo yra tokios paklausa ir randasi galinčių mokėti ne 30 litų už bilietą (kaži, ką jie pasirinks birželio 4ą: Eriką ar Laną?). O apie Elę… tai turi ji gerų gabalų, net tas Eltono Jono visai gražiai įsipaišė į repertuarą, bet turi Elė ir dainavimo pamokėlių palankyti ir į savo pasirodymą iš šalies pasižiūrėti. Nors čia, matyt, ne vien jos, bet ir vadybininkų bėda. Lauksim išvadų.
httpv://www.youtube.com/watch?v=0cbIcwwu-6s
Taikliai! Man irgi paliko labai silpną įspūdė. Argumentacija ta pati, tik dar įstrigo jos pasakytas reikalas (citata netiksli) „I wanted to write a love song, but in the end it was a song about stuff”. Ir pati Ellie pasakiusi tai nusijuokė. „Yeah, about stuff”.
Nusijuokiau ir aš.