[kaip man atrodė:] ERIC CLAPTON @ Kauno „Žalgirio“ arena, 2013-06-04

Senas geras Erikas. Kad senas tai buvo akivaizdu, kad geras – reikėjo labai žvitrios akies ir išlavintos ausies. Ir dar, matyt, mėgti bliuzą ir žinoti iš šitos Claptono bliuzo operos daugiau negu „Wonderful tonight“, „Layla“, „Tears In Heaven“ ir „My Father‘s Eyes“, po kurių kildavo atsakantis triukšmas, rodantis, jog dauguma susirinkusių atėjo dėl vardo, kurį sieja su trim keturiais trokštamais išgirsti šmotais. Todėl visa kita buvo priimta santūriai, ramiai, be išsišokimų. Taip, sakyč, adekvačiai reaguojant į tai, kas vyko scenoje.

Erikas pasisveikinęs su „Hello Old Friend“ nelinko į artimesnius santykius su publika – retai padėkodamas publikai dirbo savo darbą,- kaip senas, vagos negadinantis arklys traukė visą pasirodymą, tačiau jautėsi, kad didelio džiugesio tas atgrojimas jam nebeteikia. Ir jam nė motais, ar publikai patinka, ar ne. Pripažintas gitaristas jau senokai nebebrenda į tekstinę kūrybą, kuri jam neypatingai ir pavykdavo, tad be skrupulų pjaustė koverius pagal J.J. Cale, Robert Johnson, Joe Cocker ar traukė į naują šviesą senus gerus laikus menančius Derek and the Dominos ir Cream gabalus. Beje, tų laikų Claptonas man patinka labiausiai, ypač kai su John Mayall & the Bluesbreakers bei Yardbirds‘ais gitarino ir savo burnai nedavė daug darbo. Ne veltui jo pirštų miklumas kotiruojamas n-tukų viršūnėse, o apie kitas muzikines puse visa gerkle neskalambyjama.

Deja, šįkart laibi talento pirštukai manęs neuždegė. Klaidų nedarė, bet jausmas, kad jie nuobodžiauja vis neapleido. Galbūt Claptono tokia povyza, statiška stilistika, kuriai reikia pripratimo. Galbūt tai skonio reikalas. Galbūt bliuzas man tinka tik ten, kur galima užuosti cigarų smilksmą ir viskio skonį, galbūt… Nežinau. Bet nuo scenos man sklido sausumas ir atsainumas, įvynioti į profesionalumo ir praeities šlovės blizgutį. Tokie skanūs viražai, kokius pademonstravo per „Cocaine“ aišku parodo, kad parako kompanija turi, bet naudoja jį rečiau, nei norėtųsi ir galėtų, o dažniau griebiasi akustinių, lengvesnių variantų, perduoda pirmosios gitaros vairą pagalbininkams, leidžia vokalines partijas atlikti klavišininkui – visa tai bendrą vaizdą gadino.

Na palyginkite šitą nudususią Kauno Leilą:

httpv://www.youtube.com/watch?v=85oZ7qOeoLo

su gyvybės pilna Layla:

httpv://www.youtube.com/watch?v=fX5USg8_1gA

Ir čia ne akustikoje šuo užkastas, ne džinsuose ir golfo marškinėliuose, kuriuos dėvėjo Erikas, esmė – mėgstu visus koncertus lyginti su matytu geriausiuoju Leonardo Coheno pasirodymu – šiam atvežtam dinozaurui tikrai trūko charizmos, įsijautimo, atsidavimo savai muzikai. Demonstruoto įdirbio ir praeities pasiekimų mano širdžiai užvaldyti nepakako.

O šiaip neniurzgėjus, pamačiau ir įvertinau Kauno „Žalgirio“ areną, patogias kėdes, gražų „Kauno grūdų“ fabrikėlio vaizdą nuo terasos, skurdų gėrimų ir užkandžių meniu, pasikikenau iš vienišų Claptono gerbėjų, atokiai mindžikuojančių minios užnugary, nusistebėjau stebinančiai neblogu garsu arenoje: tylokas, bet švarus, tik vokalai pjovė kiek aštrokai, tačiau visumoje priekaištų sceniniam pasirengimui nerandu. Žodžiu, geras, profesionalus koncertas, kuriam trūko tik jausmo iš širdies.

httpv://www.youtube.com/watch?v=EH_A0hJNU-M

Graužkit nagus pasirinkę Laną, kelkit taures, drybsoję namie.

R.Achmedovo nuotrauka

fb-share-icon

6 komentarai apie “[kaip man atrodė:] ERIC CLAPTON @ Kauno „Žalgirio“ arena, 2013-06-04

  1. Galvojau, kad gal šiandien nueit Rygoj. Bet dabar mąstau, kad gal nesigadinsiu nuomonės ir pasiliksiu tą įvaizdį iš visokių Crossroads festivalių ir senųjų DVD.

  2. Nerijau, tikrai nesigadink. Šiame konce sutikom tikrai nemažai iš visos Lietuvos suvažiavusių melomanų, muzikantų ir kokybiškos muzikos mylėtojų, bet daugelis iš jų įpusėjus koncui maloniai laiką leido baruose ar terasose, kur puikiai girdėjosi kas yra grojama salėje ir į kurią visai nesinorėjo grįžti ;) Man tai buvo tolygu muzikos klausymui namuose per gerą garso aparatūrą. Jokių papildomų emocijų gyvas atlikimas visiškai nesukėlė. Tokį koncertuką paklausyčiau kur kas intymesnėje aplinkoje, kokiame PUB’e, ar atvirame ore kokiame festivalyje, bet tikrai ne arenoms šis atlikėjas..

  3. Kiekvienąkart nesudalyvavus, norisi kaip tik tokių apžvalgų :)

    Kad turėtum pasiteisinimų bent sau. Kadangi apie Laną del Ray išgirdau stipriai didesnio nusivylimo įspūdžius iš atlikėjos bendraamžės, tai visai linksma…. :) Tiesa, bandymas neišlindimo iš namų faktorių dangstyti Robredo galimu trečiuoju stebuklu Roland Garrose gavosi dar mažesne priežastimi, nei vyliausi…

    Aprašymas priminė kito Rock poezijos milžino BOB DYLAN sukėlusias nuotaikas po koncerto Siemense. Man visai patiko. Gal dėl to, jog kaip dažnai, stebėjau veiksmą scenoje iš arti. Bet nusivylusių koncertu buvo daug: kažkaip irgi apatiškai, pilkai nors ir profesionaliai atidainavo mohikanas-klasikas savo tą koncertą. Toli buvo iki pribloškiančio, sakykim kaip pavyzdys, Chris Rea muzikavimo įspūdžio, kai scenoje regi tokį talentą, su kokiu nesi susidūręs Vilniaus scenoje. Nors jutau iš reakcijų kad ir g-taške, jog šis britas – tiesiog popsucha šalia Bobo. O koncertai pagal jausmą, emocijas sklindančias nuo scenos buvo tiesiog atvirkščiai proporcingos….
    Taigi, po HIROMI uždegančių įspūdžių, dar už 55 Lt. apturėjau 63-ų amžiaus sulaukusios 3 Grammy laureatės DEE DEE BRIGHWATER koncertą. Visai nesiekė tokios publikos uždegimo kaip Hiromi su savąja aistra, bet pasistačius staliuką su gėrimais, gėlių kompozicijomis, akompanuojant muzikantams iš Niujorko, Floridos, Indianapolio, Kalifornijos, vokalistė vis prisėsdama prie žiedų, skleidė tokį profesionalumą ir meistrystę, kad publikai teliko prasižiojus žavėtis. Ir kai stebėtinai gražiai aiškia anglų kalba amerikietė per bisą reikalavo džiaugtis, kokiame gražiame mieste mes gyvename (tikrai iki koncerto ji gerokai prasiėjo pro senamiestį su gide) ir be šios rinktinės muzikų solo viena ėmė „plėšti” žinomą amerikietišką standartą, nuostaba dėl vokalo jau liejosi viduje per kraštus. Matyt, reikia pritarti vienam interneto komentatoriui, jog Dee Dee palieka po savęs ir Diana Reevs ir Nathaly Cole. Ir kad juodaodei 63-eji negalėjai patikėti toli gražu ne dėl to, jog suknelė tai buvo mini! (Pasirodo, jei Dievas davė ką turėti, tai ir pensijinio amžiaus galima tuo džiaugtis. Žinoma, turėjau galvoje balsą, jei kas pagalvojo apie ką kitą…)

    Taigi, gerai, kad nesugadinau betarpiško meno įspūdžio šiais paskutiniais brangiais koncertais. O į Kauno šviežiąją „meką” vis tiek kada nors pavyks nuvykti. Labai jau giriama jos akustika….

    Dėkui, kad parašote kas yra kas….

  4. Vienas mėgstamiausių atlikėjų, gaila, kad neteko stebėti koncerto gyvai

  5. Nesu skaitęs prastesnio teksto. Buvo nuostabus koncertas, padovanota nereali proga pamatyti jį to dar nedariusiems. Taigi, siūlyčiau susikišti tokias apžvalas arba jas rašyti savo bloge, pahostintam ant localhosto.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.