[kaip man atrodė:] GARBANOTAS BOSISTAS @ „Loftas“, Vilnius, 2014-03-08

„Garbanotą bosistą“ ar, tiksliau, dalį jų, pirmą kartą išgirdau akustiniame amplua viename privačiame vakarėlyje. Buvo labai labai intymu, gražu, nebanalu ir atmosferiška. Žinoma, skambėjo visai kitaip, nei tada, kai jie su gitaromis ir kitais elektriniais įrenginiais imasi kurti pilnos sudėties pasirodymą.

Taigi, kovo 8-oji, „Loftas“, stalelis su tulpėmis ir gvazdikais, kurių niekam nereikėjo, tirštai jaunų žmogėnų (tikrai mažiausiai keturiskart daugiau nei buvo „Glasvegas“) ir neaiški „Garbanotuosius“ apšildanti grupė. Pastaroji, kol nepasikeis pavadinimo, tikrai liks neaiški, nes net keliskart matęs afišą nė vieno jų pavadinimo žodžio nepamenu. Iš pradžių tie „neaiškieji“ supliekė tokį visai padorų ir nekuklų folk’n’rolą, bet po pirmųjų dviejų gabalų daugiau jokio kozirio iš rankovės nebeištraukė.

„Bosistas“ ir „neaiškieji“ patvirtino paprastą taisyklę, kad, arba tu mūsuose, būk mielas, dainuok lietuviškai, arba daryk kažką ypatingo su garsu. Arba ir tą, ir aną, kas pavyksta retai kam. „Bosistą“ talpinčiau prie kuriančiųjų garsą,- iš jų muzikos ir vokalų lieka pagirtina garso sintezė, o ką ir apie ką jie suokia, vargiai pavyksta suvokti. Vienok, kompozicijų aranžuotės ir seno psichodelizuoto roko skambesys iš jaunų vaikinų rankų ir lūpų sklinda neįtikėtinai laisvai ir kerinčiai.

Pradėję su visus iškart išjudinusiu „Oh, my Brother“, kur dar galima suprasti žodžius ir pritarti, vaikinai tuoj pasinėrė į mažiau emocijų keliančias lėtas kompozicijas apie kažką.

Asmenine vakaro kulminacija tapo mažne penkiolikos minučių doors’iškas krautrokiškas psichodelinis opusas, kurio pavadinimo neįvardysiu, nes nežinau. Tiesą sakant, būčiau nepykęs, jei visas pusantros valandos pasirodymas būtų prasidėjęs ir baigęsis ta vienintele vežančia kompozicija, verta lietuviškos „The End“ aliuzijos. Nors po to dar buvo gėrybių – nustebino „Remember me“ (ar tai iš „Blue Boy“, ar tai iš „Marlena Shaw“ repertuaro) koveris – tokios hipnotizuojančios versijos nebuvo tekę girdėti. Uhūū.

O pačiai pabaigai – latinosiškas šlageris, parodęs, kad „Bosistai“ valdo ne vieną stilių. Ariva.

Kolektyvas neturi dar plataus originalaus repertuaro, bet džiugu, kad jų gerbėjų ratas plečiasi, nes yra dėl ko. Kolektyvas turi parako, jaučiasi ant scenos užtikrintai, susigroję, kupini optimizmo ir pasitikėjimo savimi. Tai labai gerai. Sakyčiau, su turimu potencialu toli eis. Bet reikia pasakyti, jog gyviems pasirodymams kolektyvui reikėtų kokios profesionalios pašalinės ausies, kuri pakoreguotų repertuarą, sudėliotų akcentus, patartų, kaip labiau išnaudoti Gabrielę ir panašiai, pagaliau, net gal Šarūną būtų pastatę scenos vidury, o ne pakrašty – visgi „Bosisto“ pirmas smuikas laikomas jo rankose.

ps. Ir barmenai vakarėliui įnešė savo indėlį.

fb-share-icon

4 komentarai apie “[kaip man atrodė:] GARBANOTAS BOSISTAS @ „Loftas“, Vilnius, 2014-03-08

  1. pritariu dėl Gabrielės išnaudojimo. man vietomis trūko vokalo garso, bet gal čia techninis dalykas. šiaip, koncertas labai džiugino. netikėtai

    1. Kad garsas sakyčiau buvo OK. Tik tokia jau GB maniera – neišvesti vokalo į pirmą planą, o leisti jam plaukti vienam lygmenyje su muzika.

  2. Nesu prof. bet pastebejimais pasidalinsiu. Tarp dainu galetu buti trumpesnes technines pertraukeles (aisku, kad visko nutinka). Repertuaras – mano nuomone labiausiai publika veze pirma daina, gal ja vertetu ir uzbaigti? Del dainu, tai skonio reikalas, bet kazkaip ju pabaigos nera akcentuojamos :) visumoje pasirodymas tikrai geras, o dainu ivairove manau atsiras su laiku ir publika :)

  3. Garbanotas Bosistas gali būt apkaltintas kopijuojantys Led Zeppelin’us, bet, manau jie geri jau vien dėl to, kaip neblogai atkalę tą auksinių laikų skambesį ir dėl to, kad turi išskirtinį Lietuvos padangėje vokalą (Šarūno).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.