Koncertai sekmadieniais yra gėris. Prasideda ir baigiasi laiku. Aišku, nusitašyti prieš darbadienį tik nepatogu, tai ir pasirodymus tenka vertinti blaivia ausimi. O tai, tūnant po “New York” klubo balkonais, nėra lengva – patalpa džeržgiančioms gitaroms nėra maloninga. Juolab kai klausytojų tik saujelė. Nesitikėjau, kad klubas sprogs, bet stebino matant ne daugiau poros šimtų žmogystų. Žodžiu, ištikimų melomanų vakarėlis su ne pirmo ryškumo škotiška grupe.

Apie šildytojus iš Šiaulių “The Colours Of Bubbles” galiu tik pasikartoti: dar po jų pirmojo EP sakiau, kad išvystę country liniją, galėtų tapti išskirtinio braižo Lietuvėlės bandu, dabar gi, tiesiog, groja neprastai, bet unikalumo visumoje negirdėti.

“Glasvegas” taip pat neblizgėjo ypatingumu. Nors niekas stebuklo ir nelaukė. Gi ne veltui per vakarą gal penkis kartus girdėjau frazę, kad pirmas jų albumas buvo geriausias, o paskutinis – šūdas. Bet tai niekaip neatsiliepė pasirodymui. Ketveriukė skleidė tokį vientisą indieroką, kad, nebūnant prisiekusiu gerbėju, išskirti kas yra iš pirmo, kas iš paskutinio ilgagrojo buvo sudėtinga. Gerai, gerai, nemeluosiu – per “Go Square Go” koks dvidešimt prisiekusiųjų šokinėjo į viršų, o po „Daddy’s Gone”, netikėtai pačiam kolektyvo balsui James’ui Allanui, radosi kas užtraukia “forget your dad, he’s gone”. Tikrai nuostabu, kaip tokia daina galėjo virsti roko hitu. Pats Allanas stebėjosi. Stebėjosi ir siūlymu vis išlenkti viskio, bet į pabaigą pasidavė ir nusileidęs nuo scenos vieną stiklą gurkštelėjo.

Tokie tad kirba likę akcentai, bo akių labai kur ganyti nebuvo. Nebent į barabanščikę, kuri žiūrėjosi ne tik dėl moteriškos lyties, bet ir dėl to, jog visą pusantros valandos lazdelėmis atmosavo stovint. Įdomokoka buvo.

Dar atminty liko paskutinis vakaro fejeverkas su “Lots sometimes”. Per šį škotai iššaudė visus šovinius. Tiksliau, tik per šį ir šaudė – supliekė tikrų tikriausią kulminaciją (bent palyginus su visu pasirodymu). O bet tačiau, kodėl tokio ar panašaus muzikinio finto negalėjo išmesti anksčiau? Būtų gavę papildomų taškų. Dabar gi visas pasirodymas dvelkė vientisu nuoboduliu ir lėto tempo agonija. Jokių kompozicinių kulminacijų, jokių improvizacijų, jokių muzikinių pastangų sužavėti klausytoją. Todėl ir skirstėsi liaudis be didelės euforijos. Traukė namo. Klausyti pirmo albumo. Tikiuosi Tomas ne vienintelis buvo, kuris liko laukt parašų ant antrojo albumo vinilo.

httpv://youtu.be/BPdwKTk9qaQ

from Vilnius

httpv://www.youtube.com/watch?v=LgWMfHImBLY

from kitur