[kaip man atrodė:] HIROMI: The Trio Project @ Vilniaus kongresų rūmai, 2013-04-29

Kaunas Jazz: HIROMI: The Trio Project. feat. Anthony Jackson &. Simon Phillips (Japonija, JAV)

Visada maniau, kad muzika man labiau gyvenimo fonas, nei turinys. Dar maniau, kad džiazas, kaip muzikinis stilius su savomis improvizacijomis, man yra kiek pernelyg neapibrėžtas, nepagaulus, nepasiduodantis niūniavimui ir kaifavimui. Taip, žinau, kad tai blondiniškas ir ne itin profesionalus požiūris į muziką, bet sąžiningai prisipažinsiu – į melomaniškas, profesionalias diskusijas apie muziką aš ir nepretenduosiu. Šįkart noriu tik aprašyti JAUSMĄ, kurį gali sukelti muzika.

Iki vakarykščio vakaro aš ničnieko nežinojau nei apie japonų pianistę Hiromi Uehara, nei apie „Hiromi trio“, nei apie priežastis, kodėl „Kauno jazz“ festivalio uždarymo koncertas vyko Vilniaus kongresų rūmuose, o ne vienoje iš Kauno koncertinių salių ir t.t. Tiesiog buvau viena iš tų kelių šimtų tą vakarą po darbų sugužėjusių kostiumuotų ponų ir ponių, kurie per ūsą nusišypsojo pamatę į sceną atšokuojančią valiūkiškai nusiteikusią garsiąją šio vakaro žvaigždę. Į koncertą atsivedusio palydovo net paklausiau: kiek jai metų? Sušiauštu kuodu, apsirengusi paprasta maikute, sportbatukais mergiotė atrodė tikrai ne vyresnė nei 16-os. Atsisėdusi prie prabangaus Yamaha fortepiono solidžioje Kongresų rūmų salėje ji atrodė kaip smalsaujanti mergaitė, „besimatuojanti“ prašmatnius mamos aukštakulnius. Galėjai suabejoti, ar savo mažyčiais piršteliais ji apims bent oktavą.

Bet.. ji pradėjo groti ir aš tada supratau, kad niekada, NIEKADA gyvenime nesu nieko girdėjusi ir mačiusi panašaus. Ši paaugliškos išvaizdos vunderkindė (kuriai yra dvigubai daugiau metų nei daviau iš pirmo žvilgsnio) su fortepijonu darė tokius stebuklus, kad oda šiurpo nuo kiekvienos jos klavišo prisilietimo. Niekada anksčiau nebuvau jautusi tokio plataus emocijų spektro, kurį gali perteikti vienas žmogus savo grojimu. Vieną akimirką ji šelmiškai žaidžia su klavišais, flirtuoja su savo grupės muzikantais, su žiūrovais, kitą – ji liūdi, kenčia, verkia, trečią – palaimos nušviestu veidu, džiaugiasi ramia, harmoninga nata, kurią išgauna subtilus jos piršto galiuko prisilietimas prie klavišo. Galiausiai ji netveria kailyje ir grodama pradeda šokti. Šėlsta kaip viesulas ir, rodos, tuoj tuoj vien rankų jai nebeužteks ir ims groti kojomis, o gal net ir visu kūnu.

httpv://www.youtube.com/watch?v=BfAqWdxSJ9Q

Hiroma Uehara yra tikra virtuozė ir tai nėra perdėta. Jos muzikalumu ir meistriškumu nesuabejosi. Šitos talentingos mergiotės mažyčiai piršteliai bėgioja po klaviatūra taip greitai, taip užtikrintai, taip įžūliai, kad nespėji gaudyti jų akimis. O ir nereikia. Tiesiog atsipalaiduoji, stebi pačią Hiromi ir ji pati atrodo kaip muzika, jos kūnas atrodo kaip klaviatūra, kuria groja jos emocijos, jausmai, išgyvenimai..

Hiromi scenoje talkino muzikantai – niujorkietis bosistas Anthony Jackson ir britas būgnininkas Simon Phillips. Žavusis bosistas Antony Jackson atrodytų lyg tolerantiškas tėvelis, o gal net senelis, atlaidžiai prisijungiantis prie talentingai pokštaujančios scenoje „anūkės“. Būgnininkas Simon Philips – tikrai stiprus ir talentingas būgnininkas, lygiavertis žaidėjas Hiromi. Nors visi trys iš skirtingų planetos kontinentų, skirtingų kartų ir nežinau kaip vienas kitą atradę, bet akivaizdu, kad jiems gera kartu. Kiekvienas su sava patirtimi, talentu, charakteriu, charizma – jie puikiai vienas kitą papildo, jie girdi vienas kitą ir tobulai klausosi scenoje.

Hiromi muziką pavadinčiau – kelione į save, į savo vidinius dievus ir demonus. Kelionė, kurios pradžia ir pabaiga yra tame pačiame žmoguje, nebijančiam plačiai atsiverti pasauliui ir parodyti, ką jis iš tiesų jaučia kurdamas, grodamas, gyvendamas. Kuris nebijo pripažinti, kad gyvenimas tuo ir gražus, kad yra beprotiškai įvairus.

Aš nežinau, ar tai galima vadinti vien džiazu, gal ir nereikia taip griežtai apibrėžti. Man tai buvo kažkas tarp džiazo, bliuzo klasikos ir baigėsi moderniu roku su stipria būgnų partija. Hiromi pati kuria muziką, gal dėl to jos grojami kūriniai tokie gyvi, paveikūs. Ji groja tai, ką pati išgyvena, ką pati jaučia kurdama muziką. Todėl joje atrodo viskas taip tikra. Kiekviena šypsena, kiekvienas rankų mostas paleidus klavišus iš savo pirštų, kiekvienas kūno gestas, bylojantis apie šios muzikantės unikalumą, išskirtinumą, kaifavimą nuo to, ką ji veikia gyvenimo scenoje.

Hiromi Uehara – išsiveržęs ugnikalnis, žaidžiantis vaikas, pašėlusi audra, nuo pavasario patvinusi ir per kraštus besiliejanti upė, švelnus pajūrio brizas, neklaužada mergiotė, rodantį liežuvį ją įsimylėjusiems iki ausų klasiokams, pamišusi beprotė, galiausia – tobula deivė, fortepijono virtuozė, kurią iš pirmo žvilgsnio (ar pirmos natos) įsimylėję, susižavėję klausosi visi iki vieno salės žiūrovai.

Vienas iš koncerte skambėjusių jos trijų dalių kūrinys, berods, vadinosi „Suite Escapism“ (Reality, Fantasy, In Between). Manau, kad šis trilogijos pavadinimas labai taikliai apibūdina jos kūrybos esmę. Užsiklausai jos, užsifantazuoji ir staiga savo netikėtu griausmu ji vėl sugrąžina mus į realybę. Atrodo, kad ji šaiposi, kad tyčia provokuoja klausytojus, neleidžia šiems pernelyg ilgai užsibūti nei savo iliuzijose, nei realybėje. Tada belieka In Between...

httpv://www.youtube.com/watch?v=3JXLb-1idmw

Visas pasirodymas iš Marciac

Hiromi buvo nuostabi! Hiromi trio – taip pat :)

foto: R. Danisevičiaus

fb-share-icon

12 komentarų apie “[kaip man atrodė:] HIROMI: The Trio Project @ Vilniaus kongresų rūmai, 2013-04-29

  1. Yra toks filmas „Vier minuten”, kurio kulminacinėje scenoje http://vimeo.com/12149711 su fortepijonu santykiaujama neįmanomai. Bent taip galvojau, kol Hiromi mano esybei nepademonstravo, jog tokie ekspyriencai yra įmanomi laikant kulminaciją veik dvi valandas nuo pat pradžių. Ne, japonė rankų po dangčiu nekišo, tačiau, jeigu nereikėtų koja spaudyti pedalų, ji tikrai būtų šokusi pagal savo pirštų muziką. Natūraliai vitališka, geniali, pavergianti mergiotė. Po velnių, kaip ji kvėpuoja sava kūryba, kaip ją jaučia, kaip moka tai perteikti žiūrovui. Ir nereikia jokių žodžių. Tikrai nežemiška.
    Ir Anthony Jackson pavarė. Atrodė kaip dainuojantis kingkongas su šešiastygiu bosu. Simon Phillips užu mušamųjų irgi šūdo nemalė. Visumoje trio susigroję be priekaištų, jaučiantys vienas kitą ir mokantys perteikti tą jausmą klausytojui. Po tokio koncerto galiu vėl pasakyti: muzika yra viskas, viskas yra muzikoje. Ačiū Hiromi trio už tikėjimo muzika sugrąžinimą.

  2. labai faina rašliava, dėkui už supažindinimą.

  3. Reikėjo žymiai anksčiau į jazzus „nespjauti”. Pvz. Medeski, Martin & Wood (JAV) kaip to paties stiliaus meisteriai Viniaus jazzuose ne ką ne silpnesnį įspūdį yra palikę….

    Bet geriau vėliau, nei niekada…

    1. Arūnai, viskam savas laikas :)
      Šiaip ta dairiausi taves kongresuose, bet lyg nemačiau.. Ar buvai pats Hiromi pasiklausyt?

  4. Buvau. prieš 5 min. atlėkiau, nukoviau bilietą ir atsiėdau II eilėje. Jūsų taip pat nemačiau. Sveikinu, jog pasiryžote pabuvoti čia. Paprastai Kaunas jazz „vieno koncerto būtini vojažai” į kongresus būna įspūdingi ir nebrangiai prieinami…

  5. Keletas pastabų daugiau iš nejausminės sferos. Su jausmine ten buvo labai žavu: natūrali šypsena, kūno kalba iškart įtraukė žiūrovą į faktą, jog atlikėja kaifuoja nuo to ką daro, džiaugiasi savo muzika. Tai l.vertinga savybė, kurią daugelis asų su stažu „išspaudžia” dirbtinais būdais.
    Pradžioje, kol ausys nepriprato, rėžė aukštų stygų garsas. Ta liauna mergiotė, matosi, turi jėgą tokią, kad kai kaldavo per klavišą, tai rodėsi plyš ausis. Po to susireguliavo tas, gal tiesiog mikrofono įleidimo prie tų stygų faktorius. Ir įprantama ir garso režisierius yra. Šiaip mikrofonas turėtų ne prie fortepijono rėmo krašto būt įleistas, o per vidurį. Dar keisčiau atrodė džazo muzikantės sprendimas groti su aiškiai rock stiliaus būgnininku (grojęs visokiuose Judas Priest, Joe Satriani grupėse). Jo lygis toks, jog puikiai persiorientuoja į džiazinę manierą, bet jautėsi kad metalinio stiliaus atstovas. Pagrindinio būgno garsas visai nebūdingas džazui. Lyginu su puikių pianistų, gastroliavusių Lietuvoje, Chick Corea, Madeski sprendimais. Iš kitos pusės, Hiromi toks pasirinkimas atrodė originalus ir išsiskiriantis iš kitų. Bosistas, su savo 500 išleistų albumų, žinoma kietuolis, nors ant lūpos laikomas mediatorius ir sudarė įspūdį, jog viršutinių dantų kaskada ims ir nukris :).
    Puiku, jog pianistė nesiblaškė ir nedaug pagardino savo unikalų talentą grojimu elektronika. Prie akustinio instrumento ji atsiskleidžia kur kas unikaliau. Nesutikčiau, kad ji pagrojo nors kiek bliuzo. Džazinės romantikos – taip. Ir jautriai, ir žaviai. Nors gal jaunatviški rock’n’rolinio stiliaus intarpai mačiusio ją, atmintyje išliks ilgiau…. Tiesa, po pirmojo gabalo buvau išsigandęs, jog regime itin technišką pianistę, kuri kaip japonams būdinga, bevelyja demonstruoti savo šią savybę, nesugebėdama leistis į jausminius pradaus. Laimė, Hiromi puikiai paneigė šias abejones.

    Susidarė vaizdas, jog galime išvystį ją Lietuvoje ir dar ne kartą. Bent jau spaudai ji teigė, jog čia būta vieno iš geriausių jos koncertų. Todėl verta parašyti būsimiems žiūrovams-klausytojams apie šį žavų vulkaną iš Tekančios saulės šalies…..

    P.S. Žodį „visoks” šalia Joe Satriani pavartojau tik iš didelės pagarbos šiam genijui, šiemet koncertuosiančiam Lietuvoje, ir tik nortėdamas pabrėžti žanrines muzikavimo skirtybes….

  6. Jurgita, puiki apžvalga! Žavus stilius! Nors ir prisipažinai, kad nesi šios srities profesionalė, tavo apžvalga buvo gaivus ir malonus gurkšnis melomano gomuriui ;) O Hiromi tikrai nuostabi…

  7. vakar mire Slayer gitaristas.. nuo voro ikandimo. vat kaip buna…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.