Apie pradžią. Didžiuliai balionai virš scenos, laiptuota pakyla centre, vienoj šios pusėj ekscentriškų „alavinių” kareivių uniformomis pasipuošę grojėjai, kitoj sofkutė ir pianinas iš piano.lt.

Laiko apsižvalgyti buvo pakankamai. Pradžia neprasidėjo dar 20 min., bet tai nestebino (ypač po valandinio vėlavimo paskutiniame Gaidos 2013 renginyje prarasto laiko tematika). Stebino ketveriukė muzikantų su Leonu priešaky, kurie kaip ir žiūrovai kažko laukė. Paprastai taip nebūna.

Bet „Lees and Seas” pristatymas nebuvo paprastas, nes nebuvo prastas. Tiesą sakant, tai buvo vienas geriausių matytų lietuviško albumo pristatymų. Garsas, vaizdas, apšvietimas, scenografija, režisūra ir kaltininkai, kuriuos pieš tai buvo tekę ne kartą matyti. Veik viskas buvo išdirbta ir tinkamai sudėliota į lentynėles.

Duetas pasirodė jau išaugęs iš sauskelnių – prieš akis turėjau ne tik užu mygtukų stovintį Leoną ir užu mikrafo Jazzu, bet ir gyvus mušamuosius, bosistą, klavišininką, trejetą pritariamųjų vokalų. Tai atitinkamai pridėjo pliusų garsinei vakaro pusei – skambėjo pilniau, stipriau, gyviau, įdomiau nei kada anksčiau.

Apie Jazzu. Baisiai puikios formos. Tiek vokalinės, tiek gabaritinės. Drąsos lyg dar trūksta judesiui, kūniškam atsidavimui savai muzikai, šokiui, kuris lyg retkarčiais išveržia, bet taip neįsibėgėjęs ir nuslopsta.

Apie Leoną. Kaip visad – savo darbą ans jau buvo padaręs iki koncerto.

Apie repertuarą. Kiek kreivai žvelgiu į bandymus pristatant naują albumą sugroti jį nuo a iki z. Dažnai tai nepasiteisina ir klausytojas po kelių naujienų ima nuobodžiauti. Ėėė, duokit senų gabalų. Somovas su Jazzu užlipo ant šio grėblio, bet trenkėsi ne itin skaudžiai. Kai kurie takeliai („Lower than the Ground”, „Sugalvok norą”, „Pretender”) buvo paviešinti jau anksčiau, o negirdėtoji pusė turėjo tokių netikėtai kokybiškų takelių, kurie lipo prie ausies iš pirmojo karto. Akustišką „You and Me” susuokė Jazzu lyg kokia Mariah Carey ar Beyonce, šviesos efektų įrėmintas „Master Blaster” suėjo lyg Muse gabalo koveris, „You don’t know my name” žavėjo choreografiniais pliaukštelėjimais. Tad „next” norėjosi tarti ne taip dažnai, kaip galima buvo pagalvoti. Vienok sumanymas išgroti visas albumo balades nebuvo geras užmanymas, kaip ir nesusipratimas su lyg iš dangaus nukritusiu grigališkuoju choru. Negi Jazzu persirengimo laiką nebuvo galima užimti kažkuo ne taip nutolusiu nuo vakaro koncepto? Manau, buvo įmanoma. Taigi, išmetus nuobodoką, beveidę lyrinę dalį, liktų visa akademinė valanda puikios muzikos ir šou, kurių nebūtų gėda eksportuoti svetur. Rekomenduoju Kaunui ir Klaipėdai, bo „Grand šou” su Alphaville ir Rondo tokią kokybę vargiai išlauš.

Apie „ėė, duokit senų gabalų”. Nedavė iš vis.

Apie finalą. Buvo jame ko tais susinepatoginęs (gal neužsimetęs) Egis su puokšte rožių. Šokli „Pretender”, per kurią buvo gėda nešokti (gi nerodysi visai salei pavyzdžio). Armagedoniškai šiurpinanti „Sugalvok norą” versija. Pastaroji yra pavyzdys, kaip turėtų skambėti visų, jau atgrotų, dainų koncertinės aranžuotės. Dar – bisui „Tyla”. Triukšmas gužant laiptais į naktį.

Kitkas. Veidelius ir vaizdelius galite pasižiūrėti kad ir čia. Video dar išmaniųjų kamerų savininkai nespėjo į jutūbą įkelti, tai kol kas nebus. Kai bus būtinai prasukite „Sugalvok norą”. Apie patį albumą, cd, bus kiek vėliau – tesusiguli.