Laukti mėgstamos grupės pasirodymo du mėnesius yra niekis palyginus su tuo, kai iki jos koncerto lieka dvi dienos. Tos dvi dienos yra niekis palyginus su jausmu, kuris apninka iki koncerto likus dviems valandoms. Paskutinės dvidešimt minučių – tikras košmaras, kai norisi užmušti gitaros derintoją, kuris jos skambesį išbando jau aštuntą kartą. Tada pasilenkia prie efektų pedalų ir ilgai žiūri į juos jungiančius laidus. Kai jis sušaukia kitų scenos darbuotojų simpoziumą ir į tuos laidus jie pradeda žiūrėti penkiese, norisi išsitraukti automatinį ginklą.

Mogwai labai tiko šiam vakarui, kuris siautė aštriais vėjo gūsiais ir šaltu horizontaliai lyjančiu vandeniu. Miestas pakvipo jūržolių aromatu. Tetrūko tik trifidų, šmirinėjančių tarp šaltos, bet estetiškos modernios skandinaviškos architektūros.

Viskas, kas turėjo įvykti, žadėjo gerą ilgai lauktos bei lėtos melancholijos dozę, dėl kurios čia ir atsibeldžiau. Paskutinieji trys Mogwai albumai įtikino mane sėsti į lėktuvą ir, ai, velniai nematė, išgirsti juos gyvai. Prie viso to prisidėjo galimybė pasitrainioti po Kopenhagos plokštelių parduotuves (labai rekomenduoju) ir užmesti akį į garsųjį Kristianijos bomžyną (nelabai rekomenduoju, nebent).

Tie penki vyrukai apsirėdę stiliumi „bele kaip“ pasiėmė gitaras, spustelėjo klavišus, trinktelėjo būgnais ir be jokio įspėjimo pradėjo su Heard About You Last Night. Pilnai užpildytas milžiniškas naujutėlaitis Koncerthuset amfiteatras pavirto į kosminį laivą ir mes visi nuskridom. Šioje pagal naujausias akustikos technologijas įrengtoje salėje miestelėnai paprastai klausosi klasikos, džiazo ir kitokios kokybės. Solidu, minimalu, jauku.

httpv://www.youtube.com/watch?v=3e3SDsnyA3k
Deesh

Pasakysiu atvirai, tikėjausi kažkokio roko. Tos greitos, į galvą čia ir dabar kalančios kokybės. Tačiau Mogwai atvyko iš kito išmatavimo. Jie niekur neskubėjo, muziką gamino lėtai. Kažko ieškojo tuose garsuose. Gal tobulumo, o gal patys savęs. Tad ir aš, sėdėdamas kažkur palubėj, ėmiau ieškoti. Kas aš? Iš kur aš? Kodėl aš?

Regis jie nieko neveikė, tik trumpai sveikinosi tarp dainų ir krapštėsi savo gitarose. Saujomis žėrė žvaigždžių dulkes. Jei nematytum būgnininko mojuojant lazdelėm, pamanytum, kad jo iš viso nėra. Tad įspūdis dvejopas – lyg ir pasigendu to laukto gaivalo, tačiau tuo pačiu metu suvokiu, kad Mogwai energija yra kitokia. Ne tokia, kuri rauna stogą ir verčia šokinėti. Tokia, kuri įsisuka į vidų lyg drugeliai pilve ir besitęsiančiomis natomis sukelia keistas malonias chemines reakcijas.

Man labiau patinka vėlesnioji Mogwai kūryba ir šiame koncerte jos pasisotinau iki valios. Aukščiausios klasės skambesiu sutviskėjo ir visas kūno ląsteles suvirpino labiausiai laukti du kūriniai – Rano Pano ir Remurdered. Pastarasis užbaigė oficialią koncerto dalį ir paliko jausmą, kad nieko geriau šį vakarą jau nebebus. Žinoma, jie dar atėjo ir smogė tris melancholijos himnus.

httpv://www.youtube.com/watch?v=jNb-fvKEl1Q
Rano Pano

Jei kas paklaustų, kur buvau tas pusantros valandos, atsakyčiau, kad tame tarpe tarp prabudimo ir sąmonės įsijungimo. Ta vieta vadinasi niekur. Šį jausmą geriausiai iliustravo The Lord Is Out Of Control. Ir dar tos šešiakampės blyksinčios figūros. Lyg kokių planetų žiedai.

Mogwai Zidane vinilas po pažastimi. Valanda pėstute per paklaikusią Kopenhagą ir krentu į lovą. Už lango Baltija paleido kitą muziką.