Jeigu taip trumpai – buvo įdomokoka.
Nuo pat pradžių, kuri prasidėjo sulig Rufuso sesers Lucy Wainwright Roche pasirodymu. Netobulų plikų baltų kojų, demonstruojamų iš po šortų, savininkė paėmė gitarą ir akustiškai uždainavo kažką. Šiaip nieko ypatingo, bet mažai kas tikėjosi apšildymo, ir juolabiau su tokiu humoristiniu nusivažiavimu. Lucy ir pati pajautė, kad žiūrovai mieliau su ja bajeriuoja, nei klausosi jos kūrybos, tad Springsteeno „Hungry Heart” priedainis virto lietuvišku „Everybody’s got a basketball”. Buvo linksmokoka.
Po Lucy pertrauka.
Po pertraukos Rufusas.
Vienas pats. Be jokių pagalbininkų. Šitoje vietoje norėjosi organizatoriams trenkt per ausį. Aišku, aš neskaičiau visų spaudos pranešimų, bet tikrai nepamenu, kad prieš pirkdamas bilietus būčiau kur matęs, kad tai bus Rufuso akustinis pasirodymas. Čia gal kaip kam, bet Rufusas turi savo kompozicijų visumą, kurioje muzika man nėra paskutinėje vietoje. Ir, tiesą sakant, be normalaus instrumentinio akomponavimo mylimos dainos neskambėjo nei stipriau, nei giliau, nei jautriau. Galbūt nuogiau. O norėjau, kad būtų bent šitaip. Bet ne nuogumų susėdę laukėm.
Taigi, buvo:
Rufusas ir fortepijonas.
Rufusas ir akustinė gitara (neskaitant Rufuso ir jo sesers).
Ir – tik Rufusas.
Pastarasis variantas suėjo giliausiai – nebuvau dar jo nuogo balso amplua anei matęs, anei girdėjęs. Grybštelėjo kažkur ten giliau.
Neblogai buvo ir su fortepijonu, nors reikėjo poros trejetos gabalų, kad apsiprasčiau. Ypač fortepijoniškai šviesiai ir jautriai suskambo naujos dainos „Argentina” bei „Friendship”. Gal todėl, kad kitokių ir negirdėjęs.
O su gitara buvo tragiškokoka. Akivaizdu, kad gitaristo iš Rufuso nebus. Visą gabalą monotoniškas brūžinimas pjovė ausį. Gerai, kad tokių takelių nebuvo daug.
httpv://www.youtube.com/watch?v=QXi7UhNuqio
Po „Les Feux D’Artifice T’Appellent”, būsimos Rufuso operos dalelės, vakaras virto į smagų nuotaikingą performansą, kurį sukūrė po vienišo konfeti šūvio į sceną grįžusi Liza Minnelli, arba peruku ir suplyšusiomis pėdkelnėmis pasidabinusi Lucy. Salė lūžo. Kaip ir po „Rokio Balbo” ar lietuviško pasikalbėjimo iš lapų. Žodžiu rimtoms, gilioms Rufuso dainoms buvo rasta žaisminga, kontrastinga atsvara.
O pats Rufusas pasirodė keistokas. Lyg ateivis. Su nekasdieniais judesiais (aš ne apie gėjiškumą), atlikimo maniera, kontaktavimu su publika. Toks didingas, barokiškas, kartu paprastas ir talentingas.
httpv://www.youtube.com/watch?v=tnwGQlRZ_xg
ps. O vaikučių, matyt, buvo nemažai, nes tikėjosi Šreką pamatyti. Nepamatė, bet išgirdo.
httpv://www.youtube.com/watch?v=SNcpL0-TxVk
