[kaip man atrodė:] THE NATIONAL @ Alexandra Palace, London, 2013-11-14

The National Europoje. Ir ne festivalyje. Kaip neaplankyti? Nors kiek ilgokai teko jaukintis „Trouble Will Find Me“, bet tai kas. The National buvo ir yra mano mylimiausia grupė, kurią reikėjo taip – akis į akį – susitikti savo gyvenime. Dar liko R.E.M. Matyt, nebeliko (o buvo realus šansas, kuris žlugo dėl vieno megztuko istorijos). Ir The Church. Gal kažkada užsuks į senąjį žemyną. Bus galima ramiai numirti.

Bet grįžtam prie nacionalinių vertybių. Du paeiliui vakarai. Du sold-out’ai. Viena komanda su vadu Mattu Berningeriu, kurio baritonas, matyt, yra visas trečdalis The National.

Pradžia: kameros rodo ekranuose kaip jie pajuda scenos link, stoja į savas vietas, bet kolonėlėse dar tebeskamba Sharon Van Etten „Magic Chords„. Taip ir nesupratau, ar čia toks specialus užmanymas, ar tiesiog kažkas nesudirbo, bet įėjimas buvo keistokas. Vienok tuoj dėmesį paėmė Mattas, kuris gyvai su suvelta ševeliūra, akiniais ir ryžtu priminė ir tik iš lovos išverstą poetą, ir Camden Towno turgų, kuriame apstu marškinėlių su Heisenbergu iš „Breaking Bad“ (trūko tik srybėlės).

Abiem delnais čiupo už mikrofono ir leidosi svaiginti. Nelabai ta poza kito veik iki pat pabaigos. Galima buvo užsimerkti ir nesmerkti. Leistis nešamam visų tų baladžių, lėtų ir ritiškesnių. Galima buvo niūnuoti. Ar dainuoti. Aplink tai ir tevyko. Melancholiško roko koncertas, kuriame mažai iškeltų rankų ir judesio, bet daug jausmo, vidinės ugnies ir supratimo – vieningo supratimo ir bendrumo tų ištakų, iš kur National semia savo muzikinius ir tekstinius šešėlius.

„Sorrow found me when I was young / Sorrow waited, sorrow won.“ 

Tada pirmą kartą perbėgo šiurpuliai.

Gražu buvo stebėti ir girdėti, kaip grifo stuktelėjimu į grindis išgaunamas reikiamas garsas:

Na, visgi čia ne L.C., kad suimtų nuo pirmųjų akordų ir nepaleistų penketą metų. Bet jokių priekaištų: projekcijos, apšvietimas, garsas, atsidavimas melancholijai, baritonas, styginiai, pučiamieji lipo į vienį. Net tos, jau keli albumai pamirštos pykčio iškrovos, per „Abel“ ir bisui atliką „Mr. November“ (kaip be šios tokį gražų lapkritį) buvo vietoje ir laiku.

Tik kiek dėmesio Mattas publikai gailėjo. Lyg gyvenimo ir koncertų užkankintas (net savo žmoną gimtadienio proga sveikina skiriamas Atlanto), lyg pavargęs nuo rudens, lyg uždaro būdo, lyg nuolatos tokioj būsenoj įsisupęs. Lyg… Nepažįstu aš jo. Nepažinau iki galo. Nei Matto, nei The National. O maniausi perpratęs per tas pusantros valandos. Kur tau.

Priešpaskutinė „Terrible Love“ nuo vidurio ėmėsi darytis tokia crazy, kad net nėjo iš karto suvokti, kas vyksta. Ogi vokalinę partiją pradėjęs Mattas staiga nuo scenos dingo, jo rolę perėmė gitaristas Bryce Dessner ir kiti muzikantai, o Baritonas tuo tarpu rodė siaubingą meilę gerbėjams, lipo ant antitvarų ir maudėsi ant fanų rankų.

httpv://www.youtube.com/watch?v=qXkAzA3wy7E

Ir lyg tokios kulminacijos būtų maža, Mattas grįžo į sceną tam, kad diriguotų miniai pagal Bryce’o puse lūpų šnabždamą akustinę „Vanderlyle Crybaby Geeks“.

Žinot, koks buvo jausmas? Toks, po kurio gali pasakyti „Dėl tokių akimirkų verta gyventi“.

httpv://www.youtube.com/watch?v=X-wl5_Dd9uY

All the very best of us / String ourselves up for love

httpv://youtu.be/SQubjmmbATE

Daugiau nuotraukų

4 komentarai apie “[kaip man atrodė:] THE NATIONAL @ Alexandra Palace, London, 2013-11-14

  1. opapa! šituos ir aš bevelyčiau pamatyt. tai sveikinu su vienos iš svajonių išpildymu. ir geresniu nei prieš tai buvusiu rašinėliu ;)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.