Didžiausia klaida, kurią galima padaryti kalbant apie Kaki King, tai įsivaizduoti ją, kaip eilinę dainuojančią merginą su gitara. Taip, ji groja, bet ne tik tam, kad stygomis išspaustų tau ašarą – ją, kaip kviestinę muzikantę, kviečiasi ir kitos grupės. Antai, Dave Grohl („Foo Fighters”) su kuriuo ji dirbo prie naujausiame grupes albume esančios „Ballad of the Beaconsfield Miners”, pasakė: „Yra geri gitaristai ir yra gitaristai, kurie iš tiesų f***ing puikūs. O tada dar yra Kaki King”. Tai buvo pasakyta greta stovint Jimmy Page.
Įdomi ji ir kaip dainuojanti mergina. Jeigu dažnai instrumentinės albumų kompozicijos būna įvardinamos, kaip „užpildas” nepakankamos trukmės albume, tai tatai visiškai negalioja Kaki King. Pirmi jos albumai bendrai buvo instrumentiniai ir slaptuose gitaristų susirinkimuose ją vadino mažuoju gitaros genijumi moterų pasaulyje. 2006 jos muzikavimas gerokai pasikeitė – skambesyje atsirado ne tik vokalinių kūrinių, bet ir pati instrumentuotė buvo gerokai praplėsta. Nuėjimą nuo techninių žaidimų su akustine gitara, Kaki tada įvardino meninėmis paieškomis (artistic explorations). Vieniems jos nu’pop’sėjimas atrodė, kaip žingsnis atgal, kiti, atsiradus radijo eteriui tinkamų dainų, džiaugėsi atradę trapią būtybę, kurios nuoširdus atsivertimas rado atgarsį jų sielose, kai iš tiesų tai buvo ir viena, ir kita, arba nei viena, nei kita- tiesiog žingsnis kita, dar neeita kryptimi.
„Dreaming Of Revenge” eina priešpaskutinio albumo – „…Until We Felt Red” – kryptimi (vokalas, daugiau instrumentų), bet rezultatas šį kartą brandesnis, kokybiškesnis. Tikėtina, kad prie to prisidėjo su darbu studijoje supažindinęs prodiuseris Malcolm Burn (Bob Dylan, Lisa Germano, Patti Smith, Emylou Harris, etc.) pasak pačios Kaki King, yra pasakęs: „Jeigu dainai įpusėjus klausytojas negalės atkartoti pagrindinio motyvo, aš nenoriu, kad tokia daina papultų į albumą”. Taip bežaidžiant studijoje gimė „Dreaming Of Revenge” – akivaizdžiai draugiškiausias atlikėjos albumas.
Pradedant akivaizdžia duokle meilei sluoksniuoti/ loopinti įvairias gitaras „Bone Chaos In The Castle”, tęsiant melancholiškai vokaliniais „Life Being What It Is”, „2 O’Clock” ir baigiant Air‘išku „So Much For So Little” (tik pagamintu be elektroninių prietaisų), viskas įvilkta į melodingas, besikartojančias, bet tuo pačiu nebandančias banaliai išsišokti, gitarines tekstūras. Ar tai vokalinis kūrinys, ar instrumentinis – ilgainiui besiklausant vis atrandi kažką, lyg sluoksnis po sluoksnio atplėšdamas meniškai įpakuotą dovaną ar tiesiog ieškodamas aukso vilnonių siūlų kamuolyje. Dar vienas netobulumu tobulas Kaki King darbas.
www.myspace.com/kakiking
Paklausyti visą albumą „Dreaming Of Revenge”.
Nusipirkti albumą reikia čia, o atsisiųsti pasiklausymui – čia.
ji nuostabi
nieko nuostabaus nematau/negirdziu. eiline
:)
tai, kad nematai/ negirdi, aišku, ne kk problema.
o po pasakymo eilinė reiktų bent porą vienetų paeilinti ir bent kukliai pamėgint įrodyt, kad skirtumų tarp jos ir tų kelių yra mažiau negu panašumų. na, nėra ji eilinė, liu, nėra.
Jo, dėl manęs mažutė irgi problemų neturi. Nors nubust su ja norėčiau, būtų tada neeilinė, virtuvėj padainuotų. Iškepčiau jai kiaušinį ar salotą ant lėkštės padėčiau. Na, jei kiaušinio nevalgytų kartais. Kažkas tokio, aišku, joje yra, bet tai as usual female singer/songwriter, eh?
p.s. parašyti gražias dainas, apskritai dainas, jau yra kažkas tokio.
tai, kad ne itin kokia ji songwritter – tame ir esmė, kad už ją kur kas geriau kalba jos muzika. gerai mergina groja. negalima gi visko taip „ant smūgio” vertinti: „ai, vėl mergina dainuoja ir groja gitara”. tokiu prinicipu kone kiekvieną rock kolektyvą galėtum nurašyti – visi jie daro tą patį (?).
Niekas, nenurašo, Pauliau.
Jei jos turi ką sugroti/pasakyti – sako. Ir tiek, klausimas aktualu man ar ne. Does it say something to me about my life?
Vienos jų smagiau, kitos nuobodžiau. Matai, momentas tas, kad jos tarsi į tris stovyklas pasidaliję: pirma stovykla – perpistos/perfotkintos blondinės ar juodukės su gimme more ar kokiais ten umbrella. Antra stovykla – piktos persinarkiašinę kekšės a ala Courtney, Amy ir t.t. Ir trečia stovykla: angeliukai a la Kaki, ir kitos, regis dar net nekaltos, jau tokios…sterilios, tarsi negaletum net prisiliesti.
Na, man trūksta to Debbie Harry natūralumo ir tebūnie, Amy agresijos ir kekšiškumo, nors…norėčiau prabusti su Kaki :) Pagrotų ir parodytų akordų :)
Misiukoni, nė nesvajok – ji lesbietė :D
Stai kokiu moteru reikia: multiinstrumentaliste Tara Burke / Fursaxa
http://youtube.com/watch?v=6ZoUQt5QaeA&feature=related
O tas reiskinys „mergina su gitara, savo miegamajame kurianti nuosirdzia muzika” tai jau tikrai sparciai virsta shtampu. Kaip ir apskritai „jautriu sielu” estetika.
jurij, na ne gi http://youtube.com/watch?v=hF9K1RXofEc (kaki king) yra tai, kas įvardinama, kaip “mergina su gitara, savo miegamajame kurianti nuosirdzia muzika”? man tiesiog smagu, kaip talentas, kurį gali įvertinti tik vienetai, perkeliamas į lygmenį, kuriame jis patinka visiems. nors, daug kas, vertina tik paviršių. bet čia, ir vėl, ne kk problema.
manau kalbant apie šitą personą reikia atskirti jos live ir studijos darbus. live žiūrisi/klausosi gana įdomiai, originaliai, o minėtas albumas tikrai nieko ypatingesnis už visokias Difranco, Morissette ir kitas tavo Pauliau mylimas verksnes.
Aš tiesiog noriu pastebėti, kad jai klijuojama bedroom singer-songwriter etiketė, nors jos paskutiniame albume dainuojama tik trečdalyje dainų :)
O tai, kad Difranco (o ir Morissette) tu priskiri prie mano mylimų verksnių (taip, aš jas myliu) yra mažių mažiausiai nesusipratimas – čia kaip ir tavo komentaras apie folką Eglės Sirvydytės temoje – labai lengvą tai, kas nepatinka suvelti į viską, visokias, etc.
Įdomu, kuo jos live’ai skiriasi nuo studijinių įrašų? Tuo, kad matai, jog ji viena, vienu metu daro tai? :)
beje, atsiprašau už prastą kokybę, bet pamėginkit pažiūrėt šį jos pasirodymą: http://www.youtube.com/watch?v=D9loABWtT8c jeigu čia bedroom girl, tai „white stripes” – lopšinės vaikams :)
Na vat is situ dvieju paskutiniu video jau visai kitoks vaizdas. Kazkaip gal ta tiesiog reikia labiau akcentuoti, kad ji net ir Sonic Youth visai gerai ziuretusi :)
Tai nelabai galima akcentuoti, nes tai, ką ji gali ir kaip ji tai pateikia albume (o čia juk apžvelgiamas būtent albumas) – du skirtingi dalykai. Gal tik tiek, kad net ir jos studijiniai albumai, jeigu prasiskverbi pro specialiai kuriamą popsiškumą, puikiai atskleidžia jos talentą. Beje, tikrai nemanau, kad net kokį albuminį “Bone Chaos In The Castle” (nuoroda tekste yra) galima priskirti tiesiog prasigrojimui gitara. Gi ji ten tappina, loopin’a, kad jabištvaiklioš.
ash tik norejau tokiu pat stilium atsakyti i ag pareiskima, ale ziurek ir visa diskusija isvirto. ka, ne valio?
ir pagaliau paklausiu – tomai, tavo zmona g. niekada neskaito?.. :D
Perklausiau visa albuma – na, visgi nemazai tos jau ne karta girdetos „introspective” sviesios melancholijos, is iraso tai tikrai nelabai isskirciau ja is kitu tos pacios bangos muzikantu, nors ir idomesne ritmika ir daugiau energijos, nei, tarkim, pas kokius RF and Lily de la Mora. Jeigu tokia muzikine atmosfera kuriama „specialiai”, tai nezinau, kam tai daroma. Nes is tu video, ypac kur solo gitarines manipuliacijos, matosi, kad galejo ir irasas buti visai i kita puse.
artistic explorations, jurij ;) mėgstantiems daugiau technikos – pirmi du jos albumai. o atsakymas į „kam tai daroma”, matyt, yra tai, kad ji mergina ir toks pats žmogus, kaip ir mes visi, galų gale. visa kūryba yra iš meilės, tad skirtumas tik tas, kaip kas giliai nori tai paslėpti.
Na, reikes pirmais 2 albumais pasidomet, reiskia.
Tuo tarpu stai nauja recenzija: balandi jau antra karta Lietuvoj koncertuosiantys italai eksperimentiniai rokeriai Stearica – http://www.balsas.lt/naujiena/187889
Pakankamai idomiai skamba, ypac gyvai turetu buti ispudinga.
p.s. Turejau galvoje ne tiek techniskuma, kiek kitokia muzikine atmosfera tuose video. Technika „as such” man mazai ka reiskia, jei nesukuria tam tikro „altered state of mind”.
bijau, kad to gali nerasti ir pirmuose :) kaip ten bebūtų, kai matai, kaip visa tai sukuriama stepas po stepo, yra visai, kas kita negu gauti galutinį nušlifuotą rezultatą. beje, būgnais (kurie yra jos pirmasis instrumentas) ji groja tik.. tuose antruose – popsiškesniuose darbuose. iš priešpaskutinio ir ši kompozicija http://youtube.com/watch?v=oxxkSc7HG5E kuri man niekaip nenustoja būti mėgiamiausia. viskas, atrodo viskas pasakyta :)
tingėjau skaityt visą diskusiją, bet kaip tipiška klišinė „mergina su gitara, savo miegamajame kurianti nuoširdžią muziką”, galiu drąsiai pareikšt, kad šita mergiotė išties visai kitos svorio kategorijos.
aišku, tiesa ir tai, kad šiaip klausant jos albumo, ne taip jau ir taško. bent jau kol nepamatai KAIP ta muzika atsiranda.
kadugy, nepriskirciau taves prie tos tipines klisos mergos :) cia truputeli apie kitokias klises, kuriu svorio kategorijai ir nori dauguma priskirti kaki, o paulius nebutu paulius, jei pasiduotu :)
na, pasakymas „[netasko], kol nepamatai KAIP ta muzika atsiranda” reikalauja diskusijos. man tai atrodo, kad tas „KAIP” neturetu ytakoti muzikos vertinimo. hm, jei pvz imciau galvoti, kur cia albume „bodily functions” herbertas grojo saukstais, o kur pazastimis, tai ytariu prarasciau dali klausymo malonumo :)
liu, mintis, diskusija nuo ko visa tai prasidėjo, buvo mergaitės numetimas į tokį nelabai skanų bliūdą. čia tas pats, kas tau aprašius, koks afygienas yra „bodily functions” aš ateičiau ir pareikščiau – ai, nieko ypatingo. eilinis loopbumčikas. kodėl? todėl, kad aš tokios muzikos nelabai klausau ir man viskas yra vienoda – bumčikas, loopčikas. čia (oi, kiek galima ją minėti), kai offca kažką pareiškia apie Eglę Sirvydytę ir folk’ą – nu nepatinka žmogui folk’as ir vos tik jis užuodžia tą prieskonį, jam tai iš kart papuolą į kategoriją „visas tas folkas” ir automatiškai – š. bet juk ne tas pats: ventukai, atalyja ir Eglė? sunku objektyviai vertinti bet kokį žanrą, kurio atžvilgiu tu turi pasidėjęs minusiuką arba paruošęs jam „visi” krepšelį. dėl šios priežasties labai retai apžvelginėju grupes prasidedančias „The…” man jos visos vienodos. O kai kas, jaučiu, nelabai su tuo sutiktų.
jo, nesutiktu. nors, gal jau beveik ir sutiktu :D
Visgi, Pauliau, sunku neigti, kad egzistuoja muzikos skambesio trend’ai, kurie gimsta tam tikrame laiko ir erdves taske. Kai jie tik dar gime, buna fantastiska. Kai klausai penkto atlikejo ir jis tau kazka akivaizdziai primena jau nuo pirmu (ir iki pat paskutiniu) garsu, nors tiesiogiai nieko ir nekopijuoja, supranti, kad yra laikas naujam trendui, nes prasideda kartojimasis. Kaki King irase man yra tiesiog reiskinys is tos pacios sroves, kaip ir Samara Lubelski, RF & Lili de la Mora, galbut netgi kiek kitos kartos Donna Regina ir dar n pagrinde amerikieciu atlikeju, kuriu pavadinimai po vieno neisimine. Ta pati galima pasakyti ir apie visa „freak folk” srove, kuri prasidejo pakankamai organskai ir stichiskai, bet desningai virto dar vienu manierizmu.
Sakau tai butent todel, kad tokia muzika pakankamai neblogai pazistu, o ne todel, kad ji man yra visiskai nepriimtina ir suvokiama. Ir ne todel, kad ji yra bloga. Tiesiog ji nera geniali ar isskirtine. O klisiu ir „svorio kategorijos” stereotipu sunku isvengti, kai i juos beveik samoningai taikoma – kad ir albumo virseliu, kuris, nors ir nera pati muzika, bet si ta apie „klasifikacija” visgi pasako.
Klaidos:
* kuriu pavadinimai po vieno *perklausymo* neisimine
* kad ji man yra visiskai nepriimtina ir suvokiama *kaip „visas tas folkas” ar panasiai.
nėra jokio reikalo neigti. aš tiesiog jaučiu, kad kai kas šią atlikėją nurašė būtent dėl stereotipinio apibrėžimo žanre, kuris tam žmogui nėra mylimiausias. jeigu aprašyčiau kokybine, emocine prasme nepalyginamai silpnesnę grupę jo mylimam žanre, šansų išgirsti „ai, eilinis rokelis, elektronika, etc.” būtų mažiau. sunku nuneigti ir faktą, kad skirtumas tarp, pavyzdžiui, vienodo/monotoniško albumo ir vientiso – skonio reikalas. aš daugiau kalbėjau apie bendrą, o ne a, b ar jurijaus suvokimo lauką.
atsiranda įvairūs trend’ai, bet juk ne visi jo atstovai yra vienodi. nueit nuo scenos nueina visi, bet kaip dažnai ateina? jeigu rašyčiau tik apie muziką, kuri manyje praplėtė naujas erdves, rašyčiau gal tik kartą per metus, o 2007 metais išvis nieko nebūčiau parašęs.
liu, nepavydėk mano žmonos!
Pauliau, tu neteisus, kad offcai visai nepatinka folkas, tiesiog tokio lygio kaip Ventukai ar tavo Egle man tikrai ne prie širdies. O folko apraiškų tikrai nesikratau, jeigu tai kažkas vertingo. va pvz. Anoushka Shankar/Karsh Kale preitų metų albumas man super (nu tiek ten indiškas folkas, bet vis tiek folkas gi)