And you know exactly where to go / tomorrow you can talk about what we did last night
Dešimtmetį grojantys norvegai buvo į ausiratį patekę ir anksčiau, bet didelio įspūdžio anksčiau nepaliko. Ant jų buvo užvedęs Erlend Øye, kuris prodiusavo du prieš tai buvusius Kakkmaddafakka albumus. Dabar savo klausymo archyve randu tik trejetą takelių iš grupės 2013-ųjų albumo „Six Months Is a Long Time”, bet šiandien juos norisi ištrinti ir pasilikti tik visą šiųmetį albumą „KMF”.
„KMF” – tai paprastas, saulėtas, melodingas indie poprokas, kuris neturi nieko bendro su superduper moderniu skambesiu, išplėstomis akimis ir žodžiu wow. Šis albumas spinduliuoja meilę, atostogas, šilumą, festivalį po atviru dangumi ir atpalaiduojantį lengvumą – tokia atmosfera bei vokaliniu dainingumu ir visumos skambesiu Kakkmaddafakka pavirto visiška Erlend Øye regiškojo albumo „Legao” kopija. Arba didesnio sąstato Kings Of Convenience – kaip gi neatpažinsi tų, jau ne vienerius metus KoC kompozicijose nuklausytų primityviai genialių gitaros partijų, tik ten gitara labiau akustinę, o „KMF” – elektrinė. Bet tai nekeičia esmės. Nekeičia esmės ir tai, kad albumą grupė prodiusavo pati, bet be savo draugelio Erlendo ir čia neapsiėjo – jis nagus prikišo prie penkių iš dvylikos takelių. Bet „KMF” – vientisas, nėra jokio „čia Øye, čia – ne” jausmo. Kolektyvas skaniai groją šoklų poproką, įpina disko, regio ir viską sujungia dainingais, romantiškais, lengvai melancholiškai tekstais.
Toks paprastas receptas pagimdo daugybę pop hitų, kuriais man labiausiai norisi įvardinti albumą pristatantį pirmąjį singlą „Galapagos”, minkštutį, nerūpestingą ir besiplaikstantį pavėjui „Young You”, šoklų „Lilac” ir fantastišką, banalią, šmaikščią (šita vieta visad mane pralinksmina – „she’s a superwoman and she will never fall in love with a man / she can never fall in love with a man cause she’s a superwoman / and a superwoman needs no man) ir visiškai KoC’cišką „Superwoman”.
