Praėjusių metų pabaigoje vienas iš Lietuvos bankų šią knygą dovanojo ištikimiausiems savo klientams ir tik šių metų pradžioje ji pasirodė knygynuose. Kokybiškas, gražus leidimas taip ir traukia knygą paimti į rankas, vartyti, skaityti ir įkurdinti kažkur netoliese po ranka, pvz., ant savo kavos stalelio. Be abejonės, ne vien prašmatnusis „rūbelis“ patraukė mano dėmesį šiai knygai, priežastis buvo kur kas racionalesnė. Kelis mėnesius buvau įkritusi į tikrai literatūriškas knygas, po kurių norėjosi kažko iš visai kitos sferos. Ši knyga buvo puikus atradimas.
Pirmiausia, „Kalbos, pakeitusios pasaulį“ – ne grožinė, o istorinė literatūra. Tai reikšmingiausių, kada nors pasaulyje pasakytų, kalbų rinkinys (nuo Jėzaus iš Nazareto iki Baracko Obamos). Leidinio sudarytojas ir įvadinio žodžio autorius Simonas Sebagas Montefiore (g. 1965) – britų rašytojas, istorikas, Karališkosios literatūros draugijos narys. Lietuviškai jo išleistos „Stalino jaunystė“ (2009), „Stalinas: Raudonojo caro dvaras“ (2011), „Jeruzalė: miesto biografija“ (2013).
S. S. Montefiore surinko žymiausių politikų, visuomenės veikėjų, gynėjų, valstybių vadovų, karalių, imperatorių, popiežių ir prezidentų kalbas, vienu ar kitu laikotarpiu turėjusias didelį poveikį istorijos eigai. Labai naudinga ir tai, kad prieš kiekvieną kalbą skaitytojas yra supažindinimas su oratorių biografijomis bei istoriniu kontekstu, įvykiais, kurių fone buvo šios kalbos pasakytos.
Talentingi oratoriai sugebėjo universalias žmogiškąsias vertybes įvilkti į patrauklų rūbą. Tarp jų – Jėzus iš Nazareto, W. Churchillis, M. L. Kingas, N. Mandela, Ch. de Gaulle’is, A. Lincolnas, A Hitleris, Napoleonas Bonapartas, karalienė Elžbieta I, Jonas Paulius II, I. Gandhi ir kt.
Nors visus šiuos lyderius skiria laikas bei aplinkybės, kuriomis kalbos buvo pasakytos, tačiau visus juos vienija jų gebėjimas suburti žmones, įkvėpti jiems ryžto, pasitikėjimo ir tikėjimo. Tai istoriniai dokumentai, galintys būti patriotizmo, drąsos, sveiko proto, o kartais – ir aklos neapykantos ar karo kurstymo pavyzdžiais. Pavyzdžiui, Adolfo Hitlerio kalbos atskleidžia jo, kaip politinio agitatoriaus, liaudies aktoriaus ir oratoriaus virtuoziškumą, bet jos sklidinos begėdiško šlykštaus melo ir manieringo, absurdiško pozavimo, dviveidiškumo.
„<…>Aš tikrai pastaraisiais metais palaikiau praktinę Taikos politiką. Pačių sunkiausių problemų imdavausi tvirtai pasiryžęs spręsti jas taikiai, net jei kildavo pavojus dėl to Vokietijai patirti didesnių ar mažesnių nuostolių. Pats buvau fronto kareivis, tad žinau, koks baisus yra karas. Norėjau apsaugoti Vokietijos liaudį nuo tokios nelaimės. Sprendžiau problemą po problemos, ir visada vedamas vieno tikslo – iš paskutiniųjų stengtis rasti taikų sprendimą. <…>“
[Adolfas Hitleris, 1938 m. rugsėjo 26d. ]
Mano nuomone, ši knyga – oratorystės meno biblija, kuri turėtų būti demonstruojama, analizuojama per retorikos paskaitas ar mokymosi daryti įtaką kitiems seminarus. Daugelis iš knygoje minimų kalbų autorių turėjo prigimtinį oratoriaus talentą bei iškalbingumą. Daugelis iš jų neturėjo vadovėlių ar taisyklių rinkinio kaip patraukti žmones, minias savo pusėn, kaip įgauti jų palaikymą bei palankumą. Jie tai darė vidinės intuicijos dėka.
Knyga „Kalbos, pakeitusios pasaulį“ – ieškantiems padrąsinimo, įkvėpimo savo kalboms ar idėjų pristatymams. Galų gale, ši knyga – visiems, kurie domisi istorija, didžiais pasaulio lyderiais ir jų metodais, priemonėmis, taktika daryti įtaką kitiems. Daugelis rinkinio kalbų atskleidžia oratorių ydas ir dorybes, bet kiekviena iš jų dar ir atveria langą į didį istorinį įvykį, pradedant karais, politiniais, religiniais įvykiais ir baigiant rasių, lyčių laisvių ir lygybių klausimų kėlimais, kovomis ir pan.
„<…>Tiems, kas mano, kad moterims negali pasisekti, noriu pasakyti štai ką: mes įstūmėme Anglijos vyriausybę į tokią padėtį, kai jai belieka vienintelė alternatyva – arba žudyti moteris, arba suteikti joms teisę balsuoti. Klausiu į šį susitikimą atėjusių Amerikos vyrų: ką pasakytumėt, jei jūs savo valstybėje susidurtumėt su tokia alternatyva, jei jums reikėtų rinktis, ar žudyti jas, ar suteikti joms pilietines teises – moterims, kurių daugelį gerbiate, kurios, kaip žinote gyvena naudingą gyvenimą, kurios, kaip žinote, net jei nepažįstate asmeniškai, yra įkvėptos kilnių motyvų, kurios siekia laisvės ir galimybių naudingai tarnauti visuomenei? Yra tik vienas šios alternatyvos sprendimas, tik vienas kelias iš šios padėties, jei tik nenorite nustumti civilizacijos per dvi ar tris kartas atgal, – privalote moterims leisti balsuoti.<…> “
[Emmeline Pankhurst,1913 lapkričio 13d.]
Kaip rašė pats knygos sudarinėtojas: „Į šį puikų kalbų rinkinį sudėti dvasią keliantys himnai demokratinei laisvei, apibendrinantys mūsų puoselėjamus padorumo ir laisvės principus, ir kilnūs žodžiai, skleidžiantys pasaulyje šviesą.“
Viena labiausiai įkvepiančių man pasirodė advokato Clarence Darrow baigiamoji Henry’o Sweeto gynimo kalba, pasakyta Detroite ginant juodaodžių Sweetų šeimą; tvyrant rasinei įtampai, gerokai prieš įsigaliojant pilietinių teisių įstatymams. Ši byla buvo naujausias netradicinio advokato iššūkis pripažintai nuomonei ir išankstinėms nuostatoms. Baigiamosios gynimo kalbos reali trukmė buvo 7 valandos, knygoje yra patalpinta paskutinė dalis.
„<…> Dar vienas dalykas, džentelmenai, ir mano darbas su šia byla bus baigtas. Aš negyvenu Detroite. Bet nesu prieš šitą miestą nusistatęs. Tiesą sakant, išsaugosiu apie jį šilčiausius prisiminimus, ypač jei ši byla baigsis taip, kaip manau ir tikiuosi. Niekada nebūčiau atėjęs čionai kurstyti rasinės ar kitokios neapykantos. Netikiu neapykantos įstatymu. Gal ne visada esu ištikimas savo idealams, tačiau tikiu meilės įstatymu ir manau, kad neapykanta niekur neveda. Norėčiau sulaukti meto, kai žmogus mylės kitą žmogų negalvodamas apie odos spalvą ar tikėjimą. Kol jis neateis, mes nebūsime civilizuoti. <…> “
[Clarence Darrow, 1926m. Gegužės 11d.]
Kas žino, gal į sekantį „Kalbos, pakeitusios pasaulį“ rinkinį įeis ir prieš pora dienų žiniasklaidoje pasirodžiusi Prancūzų filosofo ir publicisto Bernardo Henri Levy Kijeve pasakyta kalba, raginanti Europos politikus netrypčioti vietoje, o imtis aiškios pozicijos Vladimiro Putino atžvilgiu. Šiai situacijai galima būtų pritaikyti ir taikliai prieš 15 metų savo tūkstantmečio kalboje apie abejingumo pavojus profesoriaus, rašytojo, aktyvisto Elie Wiesel pasakytus žodžius:
„<…> Abejingumas net pavojingesnis už pyktį ir neapykantą. Pyktis kartais būna kūrybingas. Jo apimtas žmogus gali parašyti didžią poemą ar simfoniją. Pasipiktinęs matoma neteisybe gali dėl žmonijos padaryti ką nors ypatinga. O abejingumas niekada nebūna kūrybingas. Net neapykanta retkarčiais gali sukelti atsaką. Tu kovoji su ja. Tu ją demaskuoji. Tu ją nuginkluoji.
Abejingumas nesukelia jokio atsako. Abejingumas nėra atsakas. Abejingumas nėra pradžia, tai galas.<…>“[Elie Wiesel, 1999 m. balandžio 12d.]
Nuostabi knyga, puikiai tinkama dovana kitiems ir ypatingai – sau.
