KAREN JOY FOWLER „Mes visi nesavame kailyje“

O gal aš tik išsigalvojau, kad tuo metu buvau susikrimtusi ir išsigandusi. Galbūt vėliau, kai Fern nebeliko, aš supratau, kaip turėjau jaustis, ir atitinkamai pataisiau savo atsiminimus. Žmonės taip daro. Žmonės visada taip daro.

Amerikiečių rašytoja Karen Joy Fowler mūsuose žinoma iš prieš kelerius metus lietuviškai išleistos moteriškajai skaitytojų kategorijai skirto romano „Džeinės Ostin knygų klubas“, bet nereikia tuo nuvertinti Fowler – ji didesnių įvertinimų pasiekė su fantastinės literatūros tekstais. O romanas „Mes visi nesavame kailyje“ (orig. We Are All Completely Beside Ourselves), be nominavimo Nebula, John W. Campbell ir dar ne vienam kitam apdovanojimui, buvo patekęs ir į trumpąjį Booker sąrašą bei gavo PEN/Faulkner premiją už grožinį kūrinį. Tad tų paskatų imtis „Mes visi nesavame kailyje“ netrūksta, nors knygos anotacija beveik nieko nepapasakoja apie fabulą ir visai neintriguoja. Iš jos sužinome tik, kad skaitysime apie Rozmari Kuk, kuri vaikystėje turėjo seserį ir brolį, o dabar ji – vienturtė.

Romaną tikrai buvo galima apibūdinti įdomiau, bet tokį sausoką aprašymą galimą suprasti ir pateisinti tuo, kad priešingu atveju būtų reikėję atskleisti dalį siužeto, kuris po trečdalio knygos tikrai smarkokai trinkteli per smegenis ir atkragina žandikaulį. Jeigu autorė būtų sugebėjusi viską pateikti taip, kad siurprizas išlįstų tik knygos pabaigoje, tai kūrinys būtų dar puikesnis, dabar gi – po to trinktelėjimo jokio didesnio sukrėtimo skaitytojui nebebuvo, stigo ir tų, anotacijoje žadamų, ašarų ir juoko. Nors reikia pripažinti, kad atmosferiškai Fowler tekstas ir kai kurios aplinkybės priminė genialųjį Daniel’o Keyes’o „Gėlės Aldžernonui“ ir jautrių momentų tikrai nestigo.

Anksčiau tikėjome, kad prisiminimus geriausia atgaminti toje pačioje vietoje, kur juos patyrėme. Šiais laikais tuo abejojame – kaip ir viskuo, ką tarėmės žiną.

Ilgokai pagalvojęs visgi nusprendžiau neatskleisti minėtojo siurprizo, nors be jo sudėtinga narplioti pasakojamą istoriją ir prisiliesti prie herojų likimus pakeitusios esmės. Naratorė, seserį ir brolį praradusi Rozmari, istoriją pradeda nuo vidurio, kai ji, dvidešimt dviejų, laiką stumia studijuodama universitete. Mažais žingsneliais, vienu iš dabarties, kitu iš praeities, ji artėja prie to momento, kada ilgą laiką viena buvo ištremta pas senelius, kada sugrįžusi pas tėvus neberado sesers, o netrukus namus paliko ir brolis. Priežastys, aplinkybės, priešistorė ir pasekmės – viskas ramiai dėliojama į vientisą mozaiką skaitytojui, kuris tuo pačiu mato ir dabarties Rozmari, kiek pasimetusią pasaulyje, susikausčiusią, prislėgtą savy užgožtos praeities naštos, nelinkusią į studentams įprastą socialinį bendravimą. Merginos dabartį ima keisti nenuspėjamo charakterio, ūmi, visur besijaučianti lyg žuvis vandenyje Harlou, naujoji Rosmari pažįstama, į savas avantiūras įtraukianti ir kitus. Rozmari gyvenimas (ir romanas) Harlou dėka įgauna naujų spalvų, nes vien naratorės postulavimai apie psichologinius žmogaus ir gyvūno atminties bei elgsenos ypatumus nėra pats originaliausias dalykas, nors tai ir reikėtų laikyti viena pagrindinių knygos temų.

Apskritai, jeigu knyga gavo ar buvo nominuota Booker‘iui, tai nestebina tokioje knygoje randama literatūrinė atminties, prisiminimų preparacija: Julian Barnes „Pabaigos jausmas“, John Banville „Jūra“, Kazuo Ishiguro „Dienos likučiai“, Penelope Lively „Mėnulio tigras“ turi įvykių rekonstravimo tematinį ir struktūrinį bendrumą, o tarp jų puikiai įsispraudžia ir Fowler „Mes visi nesavame kailyje“.

Dabar papasakosiu, kas, mano manymu, įvyko prieš tai. Tik turiu jus įspėti – šis prisiminimas yra ryškus tik tiek, kiek tas, kurį jis pakeičia.

Ir Fowler pasakoja. Pasakoja kiek neįtikinamą, lengvai fantastišką (nes ne veltui gi ir Nebula nominacija), bet lyg ir realiai galėjusią nutikti istoriją. Pasakoja naudodama sentimentalius, emocingus prisiminimus, pasiremdama moksliniais tyrimais, eksperimentais (ne, netikrinau, ar realiai tokie vyko, bet ne vienas buvo girdėtas, tad visumos pagrindas atrodo logiškas ir įtikinamas). Besisukdama aplinkui pagrindinę liniją rašytoja paliečia daugiau, nei vien minėtas, temas: negailestingą žvėrių išnaudojimą (tiek maistui, tiek pramogai, tiek mokslinių tyrimų tikslais), vaikų-tėvų santykius, artimojo praradimą, devintojo dešimtmečio Amerikos studento kasdienybę, jauno žmogaus gyvenimo kelio pasirinkimą.

Rozmari personažą skaitytojas netrunka pamilti, nes jis – iš tų žavių, protingų nevykėlių rato, kuriame nėra jokio superdidvyriškumo, o tik sveika autoironija ir įprastas kasdieniškumas.

Bet man beveik pavyko pasiekti pačią apačią, nors šito niekas kažkodėl nepaminėjo. „Ko pasimokei?“ – paklausė tėvas, ir aš tąsyk nežinojau, ką atsakyti, tačiau dabar, žvelgdama atgal, suprantu: mūsų pasiekimai niekada nebus tokie reikšmingi kaip klaidos.

Fowler gan meistriškai ir nevarginančiai susidoroja su laiku šokinėjančios fabulos struktūra, sakiniai ir žodynas neįmantrūs, bet bus tokių terminų, kurie tikrai privers pagūglinti (bent tikrai tai darysite, siekdami išsiaiškinti „itifalinis“ reikšmę), apie skaudžius dalykus autorė geba papasakoti gan šviesiai, su nemaža nostalgijos ir šmaikštumo doze.

Į lietuvių kalbą puikiai išverstas Emilijos Ferdmanaitės, kuriai toks tekstas net atrodo per lengvas.

Tad rekomenduojama visiems šiuolaikinės literatūros skaitytojams, vegetarams ir dar ne.

1 komentaras apie “KAREN JOY FOWLER „Mes visi nesavame kailyje“

  1. Po Austin klubo tikrai nesinorejo šios rašytojos daugiau, bet dėkui už apžvalga , pertikino ir nenisivyliau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.