Karin Alvtegen. Norėjau susipažinti su ja. Gi ši švedė verčiama intensyviai ne tik į lietuvių kalbą. Susipažinau. Ir lyg išsirinkau ne patį prasčiausią jos romaną – „Dingusi”. Tačiau bendras įspūdis liko labai vidutiniškas.

Plona vienos dienos skaitymo storumo knygutė paraleliai seka dvi istorijas. Viena pasakoja, kaip Sibila, vienturtė turtingų tėvų dukrelė, kenčia nuo tėvų netinkamo auklėjimo, antroji sukasi apie iš tėvų kontrolės ištrūkusią jauną moterį – tą pačią Sibilą, kuri valkatauja Stokholmo gatvėse. Sibila žino visokiausių būdų, kaip prasimanyti maisto, gėrimo ir nakvynės. Vieno tokio „prasimanymo” metu ją apkaltina žmogžudyste, tad be išgyvenimo „smagumo” Sibilei tenka slapstytis nuo policijos ir narplioti jai užkartą nužudymą.

Žinoma, Sibilė viską išsiaiškina ir viskas baigiasi laimingai. Lyg kokiame šabloniniame Mary Higgins Clark romane. Šiek tiek veiksmo, šiek tiek jausmų, pagimdytų moteriško lengvumo plunksna. Kuriami siužeto vingiai ir pasakojimo struktūra neblogi, tačiau personažams trūksta gelmės, įtikinamumo, jie lyg plastikiniai manekenai, veikiantys pagal primityvius programuotojo algoritmus. O dar tas iš dangaus nukritęs berniukas, padedantis benamei narplioti bylą. Nuo to momento jaučiausi lyg sugrįžęs į paauglystę, kai skaičiau Astridos Lindgren „Kalio Bliumkvisto nuotykius”, tad net nežinau, ar ne geriau Alvtegen būtų orientuotis į jaunesnį skaitytoją.

Šiame gyvenimo etape Alvtegen paviršutiniška rašliava neužkabino ir užvertus paskutinįjį puslapį buvo pamiršta. Ir vargu, ar dar kartą prie šios rašytojos sugrįšiu.

—–

Informacija apie knygą: iš švedų kalbos vertė Leonas Petravičius. – Vilnius : „Baltų lankų“ leidyba, [2009]. – 220, [1] p. – ISBN 978-9955-23-286-5