Šiek tiek domiuosi literatūra, todėl turiu kai kuriuos atsakymus į kai kuriuos literatūrinius klausimus. Pavyzdžiui, į „koks buvo paskutinysis literatūrinis penkmetis?”, ilgai nesvarstęs atsakyčiau, jog pasaulis ėjo iš proto dėl trijų dalykų: vis dar dienos šviesos neišvydusio George’o R. R. Martino šeštosios ciklo „Ledo ir ugnies giesmė” dalies „The Winds of Winter”, dėl Elena’os Ferrante asmenybės ir jos „Neapolietiškos sagos” (kurios, matyt, neskaitysiu, nes aprašas labai primena Edna’os O’Brien „Kaimo mergaičių trilogiją”) ir dėl norvego Karlo Ove Knausgårdo, kurio šešių knygų ciklas „Mano kova” yra kažkas naujo literatūros pasaulyje. Tad neslėpsiu, kad pastarojo lietuviškas vertimas buvo laukiamas ir, matyt, ne aš vienas laukiau – ciklo pirmąją knygą „Mirtis šeimoje” prieš pat Vilniaus knygų mugę išleido „Baltos lankos” ir be jokio pristatymo ši knyga tapo pati perkamiausia. Matyt, Knausgardo pavardė skaitytojų pasaulyje yra žinoma. Žinoma, tada lieka atviras klausimas, kodėl pirmasis norvego romanas „Anapus pasaulio”, išleistas lietuviškai 2002-aisias buvo sutiktas gan santūriai ir be didelio atgarsio? Gal dėl daugybės puslapių mažomis raidelėmis? Dėl šios priežasties ir aš likau prie tų santūriųjų skaitytojų – knyga pagarbiai renka dulkes lentynoje. Ne, netiesa, po „Mirties šeimoje” pirmasis Knausgardo romanas jau ištrauktas ir guli nuglostytu viršeliu greta. Tikėtina, net atsiversiu ir pradėsiu skaityti, jeigu santūrumas duos leidimą ir neprabils sąžinė, kuri gan stipriai burnojo, kai apleidęs keletą kitų, jau įpusėtų literatūrinių šedevrų, ėmiausi norvego „Kovos”.
Knausgardo autobiografinis ciklas prasideda širdies sustojimu, kūno perdavimu mirčiai. Ta pačia mirtimi, prilyginta prakiurusiam vamzdžiui, ir baigiasi romanas. Taip, mirties tematika šitoje knygoje plaukioja paviršiumi, bet nesiimčiau teigti, kad tai yra kūrinio ašis. Kūrinio ašimi yra ne mirtis, o gyvenimas, paties rašytojo praeitis. Štai knygos pirmoji dalis (jeigu neskaitysime kelių puslapių įžangos) apie mirtį visai neskalambija, nes čia turime paaugliškąjį Karlą, katras dar tik brendimo procese,- t.y. jo galvoje švilpauja merginos, muzika, alkoholis, cigaretės ir draugeliai. Šito periodo rašytojo prisiminimai gana šviesūs, lengvabūdiški, nuotaikingi, norisi net pavadinti juos spalvingais, nors kai veiksmas vyksta veik nuolatinio sniego ir šalčio apsuptyje, tai nėra labai taiklu.
Įvarius Karlo paauglystės prisiminimus jungia viena istorija – Naujųjų metų sutiktuvės, prasidedančios nuo pasiruošimo įsigyjant alaus iki ilgos kelionės per sniegą ir vidurnakčio laukimo vakarėlyje. Autorius pateikia šiek tiek komiškų, nevykėliškų posūkių, net sukelia nuotykio pojūtį, užmezga intrigą, sukuria jausmą, kad tas „Naujakas”, prie kurio tiek ilgai veda, sprogs su fejerverkais, kažkaip ypatingai, kad tada pagaliau ir aš suprasiu, ko tas pasaulis čia kraustosi iš proto dėl šios knygos. Taip knygos antrąjį šimtą puslapių rijau ir laukiau, tikėjausi… Kaip ir knygos autorius laukė, tikėjosi iš tos nakties kažko ypatingo. Ir fejerverkai sprogsta, bet… daugiau nieko. Tik fejerverkai, kurie vėjais paverčia visą Karlo laukimą ir viltis. Tada man kiek atvipo žandikaulis, sukilo pyktis, nes… nes gi taip negalima. Taip knygose nebūna. Taip gali būti tik realybėje, ir taip buvo ne vieną kartą man, mano pažįstamiems (na, nežinau kaip kiti, bet man teko ne kartą slapta gabenti alkoholį į kokį tūsą, tikėtis, kad tas tūsas baigsis kažkokiu ypatingu santykiu su mergina, o galop dėl vienokių ar kitokių priežasčių jokios ypatingos pabaigos nebūdavo) – ir štai ta realybė, veidrodinis atspindys, kai knygos eilutėse matai save, realybė, nuo kurios nori pabėgti įlindęs į knygą, tave pasiveja ir paguldo ant menčių. Ėėė, Karlai, tai buvo tikrai drąsu ir stipru. Net kamuojamas dviprasmiškų jausmų, dedu pliusą už pirmąją knygos dalį ir keliauju toliau.
Antroji knygos „Mirtis šeimoje” pusė šoka į Knausgardo vyresnius metus, į 2004-uosius, kai rašytojui jau trisdešimt šešeri, jis dirba prie antrojo savo romano, turi žmoną, kuri tuoj gimdys ir niekaip neatsikrato jau mirusio tėvo šešėlio. Rašytojas netruks skaitytoją nuvesti į tas dienas, kai jis su broliu vyko į senelės namą ruoštis ką tik ten mirusio tėvo laidotuvėms, tačiau iki tol dar galima pasimėgauti ta pereinamąja dalimi, puslapiais, kuriuose autorius rašo apie esamąjį laiką, apie tai, kaip gyvena, kaip rašo, kaip bendrauja su žmona. Tuose puslapiuose yra ir rašytojo pamąstymų apie meno istoriją, literatūrą, patį rašymo procesą.
Rašymas – tai traukimas to, ką žinome, iš šešėlių. Tai visa rašymo esmė. Ne tai, kas vyksta, ne tai, kokie įvykiai klostosi tam tikroje vietoje, bet pati vieta. Ta vieta ir yra rašymo erdvė ir tikslas. Bet kaip į ją patekti?
Jei kiti literatūros elementai, kaip antai stilius, intriga, tematika, pranoksta formą, rezultatas išeina prastas. Todėl rašytojai, turintys ryškų stilių, dažnai parašo silpnas knygas. Ir rašytojai, rašantys įdomia tematika, dažnai sukuria silpnas knygas. Kuriant literatūrą reikalinga laužyti tematiką ir stilių. Šis laužymas ir vadinamas „rašymu“. Rašymas reiškia labiau griovimą nei kūrybą.
Įdomi pastaroji mintis, tačiau niekaip negaliu teigti, kad Knausgardas savo rašymu kažką literatūroje sugriovė ar pastatė, bet tikrai nemažai dalykų ištraukė iš savo pasąmonės šešėlių. Kad ir tą, mane užbūrusią sceną, kai gilią naktį jis stovi prie lango ir, galvodamas apie mirtį, stebi gatvėje vykstantį gyvenimą. Trejetas knygos puslapių ištraukia iš atminties Iano McEwano „Šeštadienio” sceną, kurioje pagrindinis herojus taip pat naktį stebi už lango vykstantį gyvenimą, – ir čia norisi pasakyti, kad anglo literatūrinė kalba lengvai nurungia norvegą. Nesu autobiografinių knygų mėgėjas, skaitęs jų nedaug, bet norvegas, mano matymu, gauna į kaulus ir nuo Henry’io Millerio „Atogražų” trilogijos tirštumos, ir nuo Romaino Gary’io „Aušros pažado” šviesos ir gelmės. Gauna dviem aspektais: literatūrine kalba ir asmeninės patirties įvairove.
Vienok, nėra Knausgardo tekstas be talento, tai ne vien sausas atpasakojimas, net gali būti, kad Knausgardas šį tą, vardan įdomumo skaitytojui, ir prasimanė, pagražino (nors ko tokiu atveju ant jo taip būtų pykę giminės ir artimieji – gi pykstama tik už teisybę), bet bėgant knygos eilutėmis man rutuliojosi mintis, kad šis rašytojas visai neturi fantazijos. Jis rašo šią savo gyvenimo kroniką lyg koks žurnalistas, statistas, metraštininkas, kuriam daug svarbiau paminėti indų ploviklio pavadinimą, negu įterpti kokį mandrą literatūrinės raiškos žodį. Tačiau tas detalumas, dažnai užknisantis, visgi sukuria nepriekaištingą kinematografiškumą – nesudėtinga aprašomą knygos veiksmą matyti savo galvoje. Kad ir stipri scena su naratoriaus aptiktu verkiančiu tėvu: aš ją ne tik mačiau, bet ir girdėjau.
Dėl to aprašymų detalumo ne vienas Knausgardą lygina su Proustu, bet pastarasis, nors taip pat iš adatos gebėjo priskaldyti prisiminimų vežimą, buvo labiau susikoncentravęs į juslinius, emocinius, vidinės būsenos pojūčius, o Knausgardas – toks grynai vizualinis, daiktų matymo inventorizatorius; nekalbant apie skirtingą literatūrinį audinį – prancūzas skamba lyg lengva orkestro muzika, o norvegas sukelia sniego kastuvo brūžinimo garsą, kuris apie teksto eleganciją nelabai nori girdėti. Taigi, tenka grįžti prie pagyrų, kurios yra labiau apie ką, o ne kaip.
Taip, ir antroji knygos dalis pagyrų nusipelno, nes rašytojo tėvo mirtis jau yra kiek labiau „knygiškesnė”, neįprastesnė ir pretenduojanti į fabulos ypatingumą, nes ne kiekvienas turėjo tėvą, kuris mirtinai nusigėrė tavo močiutės namuose, o jei ir turėjo tokį, tai greičiausiai jis nebuvo lūžusia koja ir nešikdavo po savimi.
Taip, mirtis rašytojo šeimoje turi ypatingų aplinkybių ir pastebimai kontrastuoja atmosfera su pirmąja knygos puse. O dar kiek suglumina rašytojo išsakoma nuomonė apie savo tėvą. Pirmoje knygos dalyje Knausgardas apie savo tėvą atsiliepia gan šaltai, pabrėžia tėvo praktiškumą, dažną bejausmiškumą, uždarumą, tačiau sunku pastebėti, jog tėvas būtų blogas, žiaurus, kad sūnus būtų juo nusivylęs ar panašiai, kad būtų nusipelnęs neapykantos, su kuria apie jį Karlas imasi rašyti antroje knygos pusėje. Tai kiek glumina ir net pasakymas, kad tėvas mirtinai nusigėrė, neatrodo tinkama priežastimi taip smerkti tėvą. Juolab, kad „buvo toks laikmetis”, kurį puikiai pažįstu ir aš.
Jis neatėjo nė į vienas iš nesuskaičiuojamos gausybės mano futbolo rungtynių, niekada nebūdavo tarp tėvų, vežančių vaikus į rungtynes kituose miestuose, nei tarp tėvų, stovinčių ir stebinčių rungtynes namų stadione, tačiau aš ir į tai nereagavau, nemaniau, kad tai neįprasta, nes toks buvo mano tėvas, kaip, beje, ir daugelis kitų tėvų, juk kalbame apie aštuntojo dešimtmečio pabaigą ir devintojo dešimtmečio pradžią, kai tėvystė apėmė kiek kitokius dalykus ir daug mažiau jų nei šiais laikais, bent jau iš praktinės pusės.
Tik, kai Karlas su savo broliu nuvyksta į senelės namus, tėvo mirties vietą, imi suvokti siaubo, kurį kėlė tėvas, mastą, nors lyg ir galima suprasti, jog tos neapykantos šaknys šioje knygoje dar ne visos iškastos, dar liko neištrauktų į šviesą skeletų, dar liko neišskalbtų baltinių, o skalbti yra ką. Grubiai sakant, antroji knygos dalis ir yra vien apie tai, kaip Karlas su broliu šveičia senelės namus, kaip įvairiausių valiklių pagalba stengiasi iš ten ir iš savęs išguiti tėvo buvimo pėdsakus.
Et, telieka tik kuoptis. Šveisti, gremžti, trinti ir valyti. Stebėti, kaip plytelė po plytelės tampa švarios ir blizgančios. Tikėtis, kad viską, kas čia buvo suniokota, galima atkurti. Viską. Viską. Ir kad manęs niekada, jokiomis aplinkybėmis, neištiks tai, kas ištiko jį.
Rašytojas detaliai ir įtikinamai perteikia sulig tėvo mirtimi užgriuvusią vidinę sumaištį, kai pasąmonė iškelia šviesų prisiminimą, o sąmonė stengiasi jį nuskandinti, kai fizinis poreikis iškelia mintį „Gal patampyti?”, o visuomenės normos tai paverčia netinkamu veiksmu: „Ne, velniai griebtų, juk tėtis mirė.”. Ir toks tiesmukas atvirumas tiek paminėtoje scenoje, tiek kitose žavi, nes jis yra tikras, tik dažnai nedrįstamas išsakyti garsiai.
Knausgardas baigia savo pirmąją ciklo dalį palikdamas skaitytoją ant ledo – tu supranti, kad viskas virsta į galintį niekada nesibaigti literatūrinį vojeristinį realybės šou, bet tu nori jo jau dabar dar ir dar, nes kas gali būti žmogiškiau, negu noras stebėti kito gyvenimą, pačiam liekant nematomu. Būtent tai leidžia daryti Knausgardas savo „Kovoje”. O po „Mirties šeimoje” liko dar daug nesudėtų taškų: tėvo laidotuvės dar neįvyko, Karlo skyrybų dar nebuvo, santykis su seserimi ir motina liko neatskleistas, o ir pats rašytojas jau turi vaikų – įdomu, ar jis tapo geresniu tėvu už savąjį.
Apie „Mirtis šeimoje” lietuvišką leidimą: iš originalo kalbos vertė Justė Nepaitė – jauna vertėja, kuriai patikėtas rimtas kūrinys, galima sakyti, neblogai susitvarkė su užduotimi, tekstas nekliuvo. Nors, ką aš žinau,- norvegiškai gi nemoku, bet kai kurie dalykai kelia klausimų. Pavyzdžiui, kodėl Davidas Bowie‘is sulietuvintas į „Buvis“, o ne „Bouvis“; klasikinis filmas „Dirty Harry” mūsuose visiems žinomas kaip „Purvinasis Haris”, o ne „nešvankusis„. Gal ir daugiau yra netikslumų, bet kai knygoje randu drąsų „supistas šūdas„, tai daug ką galiu atleisti, nes stiprių, lietuvių kalboje vartojamų keiksmų į grožinės literatūros puslapius kažkodėl bijoma perkelti.
Rašiau, kad Knausgardas nuo kitų rašytojų gauna į kaulus ir dėl gyvenimiškos patirties – bent pirmojoje ciklo knygoje ji tikrai neblizga unikalumu, ypatingumu, bet, kaip kiti sako, tame eilinio žmogaus eilinio gyvenimo pasakojime ir yra šio norvego stiprybė. „Mano kova” tikrai ne vienam skaitytojui atrodys kaip „mano”, o tai yra ypatinga, nes ne dažnai tenka skaityti apie save.
PS. Po Knausgardo noriu perskaityti ir Adolfo Hitlerio „Mein Kampf” – kas išdrįs išversti ir išleisti?
aciu uz info, paieskosim:)