Pirmasis G. interviu taikinyje – visiems gerai žinomas aktorius ROLANDAS KAZLAS, kuris neišduos grybingų vietų, tačiau leis praskleisti savo asmenybės užsklandą ir bent maža dalele pažinti, koks jis, kai baigiasi teatras? G.erų įspūdžių!
Kaip gyvuoji?
Ačiū, skųstis negaliu. Galiu skustis, kalbėti, matyti, vaikščioti, todėl, manau, gyvenu Malonėje.
Sutinkant 2007-uosius buvau liudininke tavo „paskutinės cigaretės laidojimo ceremonijoje“. Kaip sekasi ta kova su nikotinu-vitaminu?
Su cigaretėmis nekovoju. Susidraugavau. Jei labai noriu, užsirūkau vieną ar dvi, bet būtinai po vakarienės ar kai ima nervas. Žinote, kaip nėščias būčiau, toks ir rūkymas. Jau 2 metus gyvenu tokiu režimu.
Ką šiuo metu veiki? Kuo gyveni? Užsiminei apie naują vasario mėnesį laukiančią premjerą..
Šiuo metu su režisieriumi J.Vaitkumi repetuojame spektaklį pagal P.Vaičiūno pjesę „Patriotai“, premjera vasario 15-17 dienomis, manau, bus linksma. Toliau – naujas darbas su I.Jonynu „Raiši žirgai nešuoliuoja“. Pati pjesė yra monologas, tačiau tai nebus mono spektaklis, nors pagrindinis krūvis ir guls ant mano pečių. Tikiuosi, kad bus jaudinantis ir įdomus pastatymas.
Praėjusiais metais laimėjai Auksinį kryžių geriausio dramos aktoriaus nominacijoje. Kiek svarbus tau yra kritikų įvertinimas, juk publikos numylėtinis jau seniai esi? Kaip manai, ar Lietuvoje yra pakankamai kokybiškos kritikos, padedančios menininkams tobulėti?
Žinoma, įvertinimas buvo malonus. Juo labiau, kad karaliaus vaidmuo tame spektaklyje man labai patinka. Nepeikčiau labai Lietuvos kritikų, manau, puikūs teatro kritikai yra R.Vasinauskaitė, D.Šabasevičienė, V.Jauniškis. Skaitau jų recenzijas ir pastebiu, kad jie dažnai yra teisūs ir taiklūs. O geros, profesionalios kritikos tikrai reikia, kaip lydekos karosų tvenkinyje.
Ar turi mėgstamą vaidmenį teatre? Ir nesakyk, kad „visi skirtingai svarbūs” ar pan.
Ne, neturiu. Keičiuosi aš, keičiasi ir mano požiūris į vaidmenis, jų į mane. Bet yra spektaklių, į kuriuos einu kaip į šventę: „Stepančikovo dvaras“, „Ivona….“, „Dėdė Vania“, „…..kronikos“.
Ar vaikštai į kitų režisierių spektaklius? Ką matei iš šių metų „Sirenų“ užsienio menininkų repertuaro? Jei taip, tai kokie įspūdžiai?
Vaikštau, žiūriu, domiuosi. Tačiau šiais metais „Sirenose“ mačiau tik „Mergaitę su degtukais“. Mano svajonė išsipildė, savo akimis pamačiau mėgstamą grupę „The Tiger Lilies“.
Žinau, kad prie kai kurių spektaklių, kuriuose turi rolę, kiši nagus ir prie režisūros. Dabar tapo populiaru, kad aktoriai irgi nori pasijusti „dievais“, ir ima statyti spektaklius patys. Ar nepasvajoji apie šitą naują amplua?
Aktorius kai kuria prasme yra režisierius. Jis režisuoja save, savo vaidmenį. Turi matyti, jausti savo vietą spektaklyje. Kai kurie išdrįsta vėliau išbandyti, ką reiškia būti atsakingam už visumą. Aktorius, manau, gali režisuoti nedidelius spektaklius, tačiau kol kas nei vienas aktorius nesurežisavo geriau nei J.Vaitkus „Ivoną…“ ar E.Nekrošius „Otelą“. Verkiant trūksta jaunų, drąsių, talentingų režisierių.
Rudenį pasirodė spaudoje žinutės, kad Sankt Peterburge vykusiame teatro festivalyje „Baltiskij dom”, kuriame buvo rodomi tik E. Nekrošius darbai, buvo didelis susidomėjimas, o Nekrošiaus talentas lygintas net su Tarkovskio kino kūriniais. Pats ten dalyvavai su spektakliu „Otelas”. Kokį įspūdį paliko Rusijos publika? Ar tikrai taip stipriai jaučiasi, kad E. Nekrošius labiau laukiamas ir mylimas už Lietuvos ribų?
Rusijoje nuo seno ir žiūrovai, ir kritikai vertina savo žvaigždes bei negaili joms dėmesio ir meilės. Iš tiesų E.Nekrošius Rusijoje buvo labai gražiai pagerbtas. Dėmesys buvo didžiulis, tarsi į žemę būtų nusileidęs J.Gagarinas. Beje, E.Nekrošius ne tik Rusijoje dievinamas, tačiau ir Italijoje. O sulaukti pripažinimo tokiose šalyse, sutikit, yra puiku. Tai – teatro genijus. Jis vertas šlovės.
Neseniai skaičiau tokią ironišką knygą, kurios pagrindinė mintis ta, jog menininką reikia kankinti, kad jis, švelniai tariant, būtų produktyvus. Kas įkvepia tave? Ar užtenka vien sąžiningo darbo, o visi tie įkvėpimai yra vien tinginių menininkų išmislas?
Blogas knygas reikia deginti – kaip ir produktyvius menininkus. Kiekybėje dingsta kokybė. Aš kartais jaučiu kaifą nuo vaidmenų, kurių nesuvaidinau, kaip ir nuo pinigų, kurių atsisakiau. Šiais laikais menininkas turi kurti kuo mažiau. Gal tada jis turės ką pasakyti?
A.Kamiu rašė: „Mums stinga laiko būti savimi, mums jo užtenka tik būti laimingiems“. Ar yra ilgalaikė laimė, ar tik trumpos laimės akimirkos, blyksniai? O gal, apgaudinėdami save, mes tą laimės iliuziją susikuriame vien dėl savo egzistencijos pateisinimo šioje žemėje? Pafilosofuokim..
Nežinau. Pavyzdžiui, mane ištinka sveiko proto priepuoliai. Kartais užlieja gerumo banga arba trumpa palaima, bet tik trumpam. Dažniausiai esu nerimo, įtampos, vidinio aklumo, dvasinio seklumo būsenoje. Tačiau kartais įvyksta nušvitimai ir atrodo, kad kažką supratai… Yra būtybių žemėje, kurių gyvenimas trunka kelias valandas, ką jos gali žinoti apie žiemą, vasarą ir t.t. O kas tie mūsų 60-70 gyvenimo metų visatoje. Mirksnis. Mes taip pat nežinome visatos pavasarių…
Esi optimistas ar pesimistas?
Šiaip esu pesimistas ir tikiu, kad viskas baigsis mirtimi, tačiau pažvelgus iš kitos pusės tą faktą reikėtų vertinti optimistiškai. Sako: mirtis visada už nugaros. Ar jaučiat? Tai ir yra angelas sargas. Jis tikrai nepaliks jūsų vieno. Ir nepasirodys anksčiau laiko.
Mirties nebijai, o ar yra dalykų, kurių bijai?
Atsitiktinumo. Kaip sakė A.Šopenhaueris „Atsitiktinumas beveik visada yra piktą lemiantis“. Kaip ir nereikia prasidėti su žmonėmis, kurių nepažįsti. Man padeda intuicija.
Ar yra pasaulyje tokia asmenybė, su kuria norėtum pavakarieniauti? Gal koks komikas, rašytojas, aktorius ar..?
Yra daug asmenybių, kuriomis žaviuosi, tačiau vakarieniaut nenorėčiau. Dar paspringčiau įtampoj bevalgydamas. Geriau su kokia Holivudo gražuole papusryčiaut… Arba suvalgyti ją naktipiečiams. Tikiuosi, žmona supras, kad pokštauju.
Ką įdomaus šiuo metu skaitai? Turi mėgstamus rašytojus?
Nemėgstu klausimo „ką čia skaitai?“. Grybautojas neišduoda grybingų vietų. Jas pačiam reikia susirasti. Todėl visas savo skaitomas knygas aplenkiu nepermatomu odiniu aplankalu.
Išduosiu skaitytojams, kad turi dar vieną aistrą – esi maratonininkas? Kiek esi „toli nubėgęs“ šioje srityje? Ir „nuo ko“ ar „link kur“ bėgi?
Patinka disciplinuoti save, neištižti. Bėgimas – puiki meditacija. Pabėgiojęs valandą ar daugiau būnu puikiai pailsėjęs ir geros nuotaikos. Bėgioju jau treti metai. Esu įveikęs 3 klasikinius maratonus (42 km 195 m). Dalyvauju daugelyje varžybų Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Vokietijoje. Treniruojuosi reguliariai. Per savaitę nubėgu nuo 50 iki 100 km.
Ar turi draugų? Bendravimas tau – pramoga, darbas, pareiga, beprasmis laiko leidimas..?
Stengiuosi su niekuo pernelyg nesibičiuliauti. Tai mane vargina, jaučiuosi įsitempęs, gaila laiko. Nemėgstu svečiuotis ar priimti svečius. Labiau patinka juos išlydėti. Mano stichija – vienatvė, arba šeimyninė kasdienybė. Esu jautis, namisėda. Nejaukiai jaučiuosi kelionėse, aerouostuose ir kitur.
Kokio savo bruožo labiausiai nemėgsti?
Kartais per daug kalbu arba, paveiktas pašnekovo autoriteto, pakeičiu prieš tai turėtą savo nuomonę. Nors likęs vienas pasitaisau. (Juokiuosi dabar vienas)
Turi savo autoritetus?
Kiekvienas žmogus man yra įdomus. Kaip sakoma, niekad nežinai, kur sutiksi Budą.
Dažnai sutinku tave kino festivaliuose. Geras kinas – dar viena tavo aistra? Kokį paskutinį vertingą filmą žiūrėjai?
Neseniai mačiau 2 puikius filmus. Tai – „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas“ ir Deivido Lynčo (David Lynch) „Vidaus imperija“. Abu labai skirtingi, tačiau tai toks kinas, kurį mėgstu. Taipogi mėgstu gerus erotinius filmus su „gerom, didelėm aktorėm“ prieš miegą.
G., kuriam duodi interviu, lankosi daug melomanų, manau, ne vienam būtų įdomu sužinoti, koks kompaktas pastaruoju metu guli R.Kazlo grotuve? Kiek muzika tau yra svarbi, kokia?
Muzika, kaip ir skaitymas, – mano nuolatiniai palydovai. Šiuo metu namuose pastoviai klausausi Tom Waits „Orphans“, mašinoje – puikaus Chet Baker džiazo. Nusipirkau Skylės „Povandenines kronikas“. Ši lietuviška grupė jau seniai patinka, kaip ir Borisas Grebenščikovas.
Moki žaisti šachmatais? Ar mėgsti stalo žaidimus, na kad ir su šeima?
Taip. Su šeima žaidžiame MEMO. Dažniausiai laimi penkerių metų dukra.
Tikriausiai nusuktų man galvą visi laidos „Nekenčiu reklamos“ gerbėjai, jei nepaklausčiau: ar suteiksi šiems bent mažą viltį, kad Rolandas Kazlas dar kada nors grįš i televiziją?
Artimiausiu metu – ne. Labiau norėčiau vaidinti kine. Tikiu, kad lietuviškas kinas atgims, bus kuriama daugiau filmų, ir aš dar spėsiu įšokti į tą traukinį. Televizijai taip pat neuždarau durų, jei tai bus įdomus nedidelės apimties serialas su įdomiu nebanaliu scenarijumi.
Kodėl vieną dieną atėjo mintis atsiduoti vien teatrui, atsisakant visų televizinių projektų, vaidmenų ir t.t..? Kas prie to privedė?
Iš teatro taipgi išėjau. Esu laisvas Kazlas. Tiesiog elgiuosi, kaip man atrodo teisinga. Jeigu kažkas plečiasi, kažkas turi trauktis.
Pirma šovusi mintis į galvą: kas tau yra iš tiesų juokinga Lietuvoje?
Jog tokios Lietuvos kaip ir nėra. Yra verslas, rinka, kompensacijos, Strasbūras, raudonas pasas, sostinė Briuselis… Čia Lietuva?
Pabaigai: Rolando Kazlo gyvenimo credo:
Senovės kinai sakė „Neapgaudinėk tamsoje, tai tau padės kai atsidursi visų akivaizdoje“. Dar patinka J.V.Goethe pasakymas „Jeigu protingas žmogus padaro kvailystę, tai jau žinoma nemažą“. Tai tiek.
~ p.s. ~
Jeigu jums patinka tai, ką daro www.g-taskas.lt, pabalsuokit už mus konferencijos „BLOGin 2008” organizuojamuose geriausio tinklaraščio rinkimuose (mus rasite pačiame gale – labai „taiklioje” „Visuomenės” kategorijoje). Balsuoti čia ->
buvo miela ir malonu skaityti, geras interviu :)
+1 :)
as jau pasiruosiau kokiam pusvalandziui niurktelt, o cia tik viens du ir perskaiciau:) bet maloniai labai. aciu!
prisiminiau viena fraze is spektaklio (kuriame nevaidino kazlas): „geras zmogus tu, voicekai, tik.. per daug galvoji”.
Puikus interviu ir fantastiškas pašnekovas. Maža yra žmonių, kurie gali vaidinti teatre, televizijoj ir dar kine multikus garsint. Ir viską daryt su tokia kokybe. Mačiau jį „Siuvėjų dienose..” ir „Kaligulos” generalinėj – tokie skirtingi vaidmenys, o taip puikiai atlikti..
Puikiai renkasi „pas ką” vaidinti, kokią muziką klausyt, kur dalyvaut. Cool talentingas žmogus. Kad laikosi atokiau nuo TV, nepalanku gal tik provincijos žmonėms. Sostinės piliečiai tikrai turi šansų „pabūt” su Rolandu…
Šiaip iš tikrųjų, kiek pačiai teko susidurti gyvenime, darbe su R. Kazlu, tai irgi labai išskirčiau jo nepaprastai stiprią intuiciją: kur kuriuo metu turi būti, su kuo ir ką daryti, ar ko atsisakyti..? Jam visada turi duoti bent penkias minutes laiko pabūti vienam, skirtas įsiklausymui į savo „vidinį balsą”, kad apsisprestų ir tik tada duoda atsakymus. Dar išskirčiau jo vieną bruožą, kuris šiaip labai jau nebūdingas menininkams – šimtas procentų atidirbimas, bet ko, ko tik besiimtų, stiprus atsakomybės jausmas ir pirmiausia sąžiningumas pačio su savimi. Kartais net galvoju, kas daugiau jo kūrybinei sėkmei prisidėjo – įgimtas talentas, savybės, o kiek darbas? Todėl ir uždaviau tą klausimą apie „gal užtenka sąžiningai, kryptingai dirbti tam tikra kryptimi, kad menininką lydėtų sėkmė?” Nes matau, kad mažiau gabesni aktoriai, tiek laiko neskiria savo sceniniam ir asmenybės tobulėjimui, tiek nedirba su savimi, kiek daug skiria to laiko, pastangų, bet kokiam vaidmeniui (kine, teatre, televizijoje, renginiuose) ir taip kitų tobulu laikomas R. Kazlas. Būna išvažiuoja į gastroles ir sako: „atsiųsk emeilu jurga kam ten reikia pasiruošti, aš lektuve ar vakare viešbutyje laisvu laiku „padirbėsiu”. Tada ir galvodavau OT! nereikia nei po miestą vaikščioti, nei vakare bare viskio išgerti su kolegom, jokio bohemiško gyvenimo nukrypimų.. jam tik darbus siusk :)
Be to jis labai stiprus eruditas, net jei ir neišduoda skaitomų knygų, bet žinau, kad skaito daug, per kiekvieną laisvesnį laiko plyšelį, ir skaito gerą literatūrą.
Man iš vis atrodo, kad jis nuolatos yra tobulėjimo procese, neleidžia sau ilgesniams laikui atsikvėpti, atsipalaiduoti. Jei ne teatre tai kine, jei ne kine tai knygose, jei ne knygose tai bėgime, jei ne bėgime tai lektuve :) Toks žmogus savaime negali būti vidutinybė, nes pats juodu darbu daug prisideda prie savo sėkmės.
Tiesiog toki būtų dar pačios interviu „ėmėjos” pastebėjimai apie šią asmenybę po P.S.. :)
Jurga, sveikinu su nauja iniciatyva G! Super!
Ačiū Tomai :) Beje, G. skaitytojai gali patys siūlyti kurias ir apie ką – noretų pakalbinti kitas Lietuvos įdomesnes personas
As vel uz kina:) Siulau pakalbint, pavyzdziui animatorius lietuviu, kad ir Bereznicka, kaip jam rodos sis pasaulis, lietuvaiciai jame, progresas… O is paskos but smalsu paskaityt ir ne tokiu zymiu lietuvaiciu animatoriu (Seleniene, pavyzdziui, ar Leikaite) pamastymus. Nu jei ne animatorius (nors man atrodo visai idomu, nes jei kas kur ir raso apie juos tai vis blogai ir blogai, tindiriuskos visokios), tai kino rezisierius…. Visi alei vieno savaip idomus. Atsirinkt gal pagal asmenines simpatijas ir pazintis reiktu:)
Egle, tai pirmyn ;)
Aciu uz paskatinima:)
Lengvas interviu. Ypac patiko atsakymas apie draugus ir knygas! :)
ačiū.
super interviu
Puikus ir idomus interviu… Na as savo ruostu noreciau pasiulyti surengti interviu su Gerbiamuoju Andriumi Mamontovu. Manau nevienam yra smalsu placiau suzinoti apie jo dabartine veikla ne tik muzikiniame, bet ir kulturiniame gyvenime. Taigi tikimes ir laukiam…
Taip jau atsitiko, kad AM G gretose yra gerbiamas, tad butu jega tasai interviu.
Menulis ir Misiukonis – labai panaši nick’o struktūra, tai sumaišiau ir jau norėjau sakyti „tai pirmyn, Misiukoni” :)
nu su kuo su kuo, bet su tuo nusivaziavusiu AM tai nereiketu cia interviu.
:)
Gal offca galetu pakomentuoti toki savo kategoriska pasisakyma?
jau geriau tu atsiimk klausimą :)
tu Menuli pasakyk, kas ko dar nezino apie tą diedą? Nebent kokiu popieriu subinę šluostos.
Menuliau, tu geriau surasyk klausimus (kuriuos adresuotum AM) offcai e-mail’u. ir jis tau, patikek, i visus atsakys. isskyrus ta popieriu :)
Kolegos, prašau negadinti man dienos kalbomis apie Mamutą, o tai parašysiu nostalgijai apie Tomą Augulį
o jis tau nostalgiją kelia kaskart, kai sumaudžia sąnarius?
Acha as ir A.M. galvoju ar tureciau dar ka bepaklausti. jei ne dainom tai intervais ir kitokio pobudzio išstojimais gyvenime ir scenoje, man juo viskas jau pasakyta ir netgi daznai jau kartojasi. Dar gavau pasiulyma in privat kalbinti Oskara Koršunova. Bet chebra, gal ka nors originalesnio sugalvokim?
Pauliau, prisiminiau mūsų debiutą su Erlend Oye:)Kai kelyje į Rygą praleidę bene šešias valandas taip ir nesugebėjome suregzti ko nors daugiau nei „kokie jūsų ateities planai” :D
Jurga, tu apie klausimus ar apie kalbinamuosius? :) tam tikra prasme aš net laikyčiau iššūkiu padaryti įdomų interviu su žmogumi apie kurį jau atrodo viskas žinoma.
originalesnio? Siulau paimti interviu vienas is kito. Pradesim nuo offcos:)
Mi, sugebėjom ;)
Pauliau, žinoma visaip galima. Gali šokinėti virš savo ir kitų bambų galvodamas tuos mandrus klausimus ir gal dar ka naujo, netikėto išpešim. O galim tiesiog pakalbinti kultūros ministrą, ką jis žino be džiazo festivaliu apie kultūrą lietuvoje. O gal galim pakalbinti prodiuserius o ne artistus, kurie įprastai lieka nematomais pilkaisiais kardinolais. tačiau įtakojantys tam tikrus kultūrinius procesus, prisidedantys prie jų, labiau nei mes galim įsivaizduoti..
Nežinau, svarstau taip ant greito
aš tai galvoju taip.. jeigu tu kultūros ministrą nori kalbinti labiau negu ok, tai viskas ok. tiesiog nebūtina būt mandriems vardan mandrumo :)
aiskiai zinau, kas cia mandrijausias :)
matau, kad šis forumas skirtas aptarnaujančiam personalui.
smagus interviu! labai!
Patys idomiausi interviu kogero butu pokalbiai tarp aptarnaujancio personalo
tuoj gausit interviu ir iš aptarnaujančio personalo. prišnekėjot.
Pauliau, negi „mūsų ofiso” valytoją interviu prikalbėjai? :D
Jaučiu didelę sielos giminystę.Kaip tai gali būti?Galvoju,kad tai pasitaiko 1 kartą į 130 metų:)
Pliūrpos jūs. Interviu jau įvyko. Skaitykit ir mėgaukitės. Nepranoksit ;)