KAZUO ISHIGURO „Dienos likučiai”

UntitledPagaliau laikrodžio juk dabar atgal nebepasuksi. Negali žmogus be paliovos svarstyti, kaip kas būtų galėję būti. Privalai suprasti, kad teko tau dalia ne blogesnė nei daugeliui, o gal dar ir geresnė, ir jausti už tai dėkingumą.

1989-ųjų Booker’io laimėtojo, romano „Dienos likučiai” ėmiausi be jokių išankstinių lūkesčių, nors kažkur pasąmonėje kirbėjo noras gauti kažką panašaus į „Neleisk man išeiti” siužeto distopiškumą. Tiesą sakant, tas troškimas iš dalies išsipildė, nes japono Kazuo Ishiguro pateikiama žmonių santykių istorija atsiduoda keistu ateiviškumu, kitoniškumu, vertybėmis, kurių šiomis dienomis su žiburiu reikia ieškoti. Gali būti, jog tas neįprastumas randasi iš rašytojo japoniškų šaknų – vienok Tekančios saulės šalyje begalinis atsidavimas darbdaviui ir savo darbui nėra išimtinis atvejas.

„Dienos likučiai” pirmuoju asmeniu pasakoja apie liokajaus Stivenso kelionę savo naujojo darbdavio automobiliu po gražiausias Anglijos apylinkes. Tik tiek tų apylinkių knygos puslapiuose tebus, nes didžiąją teksto dalį sudaro Stivenso prisiminimai apie praėjusias dienas, kuriose, kiek jis pamena, visą laiką dirbo vienam ir tam pačiam lordui, tame pačiame dvare, ten pamilo ir iki šiol tebemyli panelę Kenton. Pas ją jis dabar ir važiuoja. Tikėdamasis, kad šįkart, po dvidešities metų, pasakys jai tai, ko neišdrįso prieš daugelį metų.

Ishiguro liokajaus Stivenso akimis perteikia pritrenkiantį – gal tiksliau būtų sakyti, japonišką – tarpukario anglų aristokratijos pasaulį, apsiribojantį dvaro teritorija. Nors esamu laiku Stivensas palikęs dvarą, tačiau mintyse jis vis dar ten. Ten, kur vyksta didikų susitikimai dėl šaliai lemtingų politinių įvykių, kur kasdien susikerta dviejų klasių, aukštuomenės ir ją aptarnaujančio personalo, keliai, kur greta preciziškai atliekamų pareigų (ne)lieka laiko ir asmeniniam gyvenimui.

Scenos su mirštančiu Stivenso tėvu – vienos įspūdingiausių šioje knygoje. Tokio žmogaus pasiaukojimo, savitvardos, slopinamų jausmų ir pareigingumo paveikslo net nežinau su kuo palyginti. Buvo žiauriai stipru, įtaigu ir liūdna.

Nors būčiau linkęs sutikti, jog galbūt daugumai vyresniųjų liokajų lemta galų gale suvokti tokios savybės negebant išsiugdyti, vis dėlto tvirtai tikiu, kad šio „orumo“ žmogus gali visomis pastangomis prasmingai siekti ištisą savo profesinį gyvenimą.

„Dienos likučiai” – klasiška (nepasiduodančios laikui klasikinės literatūros prasme) knyga apie paprasto žmogaus nepaprastumą, momento nepagriebimą ir bandymą jį pavyti. (Čia tiktų raginimas, nesivyti literatūrinio pasaulio skaitant visokį garsiai amsintį šlamštą, o verčiau rinktis tokias knygas kaip „Dienos likučiai”, nes vėliau gali būti per vėlu.)

ps. Yra ir „Dienos likučių” kūrinio ekranizacija. Šiaip visai nebloga, nors po knygos iš filmo lieka tik puikus aktorių duetas, Anthony Hopkins ir Emma Thompson, ir supratimas, kiek daug romano prasmių, esmių ir gelmės ekrane stokojama.

fb-share-icon

3 komentarai apie “KAZUO ISHIGURO „Dienos likučiai”

  1. aha… skaiciau pries metu niolika, bet neissitrina – retas atvejis :)

Komentuoti: Krismeks Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.