KAZUO ISHIGURO – Neleisk man išeiti

Jūsų gyvenimo kelias nulemtas iš anksto.

Pagaliau įveikiau japoniškos kilmės brito Kazuo Ishiguro romaną “Neleisk man išeiti” (Never Let Me Go). Puikūs kritikų ir skaitytojų atsiliepimai, gausybė apdovanojimų, ne ką blogiau įvertinta ir ekranizacija, tačiau tai atmosferinė knyga, kuriai reikia atsiribojimo nuo pasaulinio šurmulio, tad skaitymo procesas buvo lėtokas. Tekstas tikrai parašytas gražiai, talentingu Ishiguro būdingu prisiminimų analizės stiliumi, kuria liūdnai šviesią nuotaiką ir veikia skaitytojo emocijas.

Romane keliais etapais aprašomas jaunos merginos Keitės gyvenimas: dabartis, iš kurios prisiminimais nukelia į vaikystę ir paauglystę, o vėliau vėl grįžta į esamąjį laiką. Keitė dirba slauge, tačiau tai tik laikinas užsiėmimas, nes jai, kaip ir kitiems jos likimo draugams, lydėjusiems nuo pat vaikystės, anksčiau ar vėliau teks atlikti pareigą, dėl kurios išvydo šį pasaulį – Keitė bei jos draugai yra klonuota, užauginta kaip organų donorė. Kol kas ji dirba slauge, prižiūri kitus donorus, tačiau ir jos laukia operacijos, o po jų – mirtis.

Ishiguro visų kortų iš karto neatverčia: romano personažus supanti realybė atskleidžiama iš lėto, užuominomis, veikėjų pokalbiais, detaliai vystomomis situacijomis. Gerą trečdalį knygos nelabai įmanoma suvokti, kur veda visas Keitės prisiminimų srautas. Šviesūs vaikystės nutikimai skleidžia šiltą ir šviesią atmosferą, tačiau vos praskleidus paslapties šydą užslenka debesys, kurie nenustoja kauptis iki pat pabaigos, kol pratrūksta kartu su skaitytojo ašaromis.

Autorius romano pradžioje pažymi, jog kūrinio veiksmas vyksta Anglijoje, XX a. pabaigoje. Taigi, tai alternatyvi jau praėjusių laikų Anglija, kurioje žmonės klonuojami kaip vaikščiojančios organų saugyklos. Savotiškas pramanas, tačiau “Neleisk man išeiti” nelaikomas mokslinės fantastikos kūriniu, nors ir buvo nominuotas Arthur C. Clarke premijai. Romaną reikėtų vertinti kaip psichologinę prozą, nesigilinant į loginį siužeto aspektą, nes visuomenė sugebanti klonuoti žmones, tačiau negebenti klonuoti atskirų organų atrodo neįtikinamai. Bandant tiesiogine prasme suvokti šį Ishiguro pasakojimą apie gyvenimą, kurio visa esmė – pasiruošti mirčiai, gali likti labiau neigiamas įvertinimas. Manau, visa esmė čia slypi tame, jog patys klonai, lyg besmegenės avelės nuolankiai eina į skerdyklą. Per visą knygą nėra jokios klonų revoliucinės minties, jokio vidinio pasipriešinimo prieš sistemą, tik troškimas atidėti operacijas metams ar dviems. Būtent tas bekompromisis susitaikymas emociškai gniuždo skaitytoją. O geriau pagalvojus ši klonų psichologija nesunkiai randa atspindį šiandienoje, netgi galima imti pavydėti “organų nešiotojams”, kurie žino savo gyvenimo prasmę – gi mes tik blaškomės, ieškome tos prasmės, ruošiamės gyventi ateityje, bet nemokame to daryti čia ir dabar.

Tame ir slypi “Neleisk man išeiti” genialumas. Ishiguro neįprastu rakursu vienu ypu preparuoja ir medicinos etikos, ir gyvenimiškos psichologijos problemas. Iš pirmo žvilgsnio paprastais elementais sulipdo sukrečiančiai realistišką knygą, kuri galvoje tūnos tikrai dar ne vieną dieną.

ps. Po romano ekranizacijos jau galima įsivaizduoti, kaip galėtų skambėti pramanytos dainininkės kūrinys :

—–

Informacija apie knygą: romanas; iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė.- Vilnius: Alma littera, 2006. – 384 p. ISBN 9955-24-171-3

2 komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *