Keistuolių teatre – spektaklio „Vasarotojai“ premjera

Vasario 11 ir 12 dienomis Keistuolių teatras pristato premjerą – trijų dalių spektaklį pagal Maksimo Gorkio kūrybą „Vasarotojai“. Spektaklio idėjos autorius ir režisierius – Aidas Giniotis.

Trijų dalių spektaklyje nagrinėjamos žmonių visuomenės dvasinės bei kultūrinės krizės sukeltos problemos.
Rusų klasiko, dramaturgo M.Gorkio 1904 m. parašytos pjesės „Vasarotojai“ įvykių centre – inteligentai, iš liaudies kilę „skalbėjų, virėjų vaikai“, ir jų miesčioniškos, vartotojiškos psichologijos kritika. Pjesės pavadinimas, kaip būdinga M. Gorkiui, – daugiareikšmė metafora, nusakanti jos veikėjų bendrą psichologinę nuostatą, jų norą pailsėti. Pjesės personažai vaizduojami paskutinėje dvasinės korozijos stadijoje – sulaužę jaunystės priesaikas, jie lėtai grimzta į miesčioniškos gerovės liūną.

Keistuolių teatro režisierius A.Giniotis teigia, kad trijų dalių spektaklyje nagrinėjamos žmonių visuomenės dvasinės bei kultūrinės krizės sukeltos problemos, nepaisant aplinkybių skirtumo, šiandien yra lygiai taip pat aktualios ir skaudžios, kaip ir XX a. pradžioje. Daugiau nei prieš šimtą metų parašytą pjesę A. Giniotis papildo ankstyvaisiais M. Gorkio apsakymais: „Makaras Čiudra“, „Kartą rudenį“, „Daina apie sakalą“ ir kt., taip suteikdamas spektakliui papildomą skambesį.

„Aš tiktai esu prieš tą… apnuoginimą… tą neprotingą, nereikalingą mėginimą nuplėšti nuo gyvenimo gražų poetišką apdarą, kuris pridengia jo šiurkščias, dažnai bjaurias formas… Reikia puošti gyvenimą! Reikia parengti jam naują rūbą, prieš numetant senąjį…“, – teigia vienas, pasak A. Giniočio, esminių pjesės veikėjų Riuminas, kurio lūpose nuskamba pagrindinė spektaklio „Vasarotojai“ mintis.

Keistuolių teatro scenoje žiūrovai išvys ne tik šio teatro trijų kartų aktorius: Andrių Kaniavą, Violą Klimčiauskaitę, Dalių Skamaraką, Aldoną Vilutytę, Vaidotą Žitkų, Mariją Korenkaitę, Ievą Stundžytę, Justą Tertelį. Spektaklio „Vasarotojai“ aktorių komandą režisierius A. Giniotis papildė kviestinių, gerai žinomų teatro bei kino aktorių būriu, tai: Dainius Gavenonis, Gabija Jaraminaitė – Ryškuvienė, Darius Meškauskas, Rasa Samuolytė, Ainis Storpištis, Tomas Žaibus.

Režisierius – Aidas Giniotis, scenografijos autorė ir kostiumų dailininkė – Ramunė Skrebūnaitė, kompozitorius – Sigitas Mickis.

9 komentarai apie “Keistuolių teatre – spektaklio „Vasarotojai“ premjera

  1. trys valandos (su pertraukom beveik keturios) absoliutaus fiasko…

  2. O galite gal detaliau, kas ten taip blogai buvo, nes pati snd ketinu eiti, tai įdomu kam nusiteikt? :)

    1. a, tai taip, kad jau ėjimas neišvengiamas, tai nesinori nuteikinėt…tad ar verta skaityt sekančius žodžius:)…

      kaip čia korektiškiau išsireiškus…chaosas, skubėjimas, nėra vientisos koncepcijos, skirtingi tipažai, aktoriai, kurių nėra kas apjungtų, labai daug visko nereikalingo, pradedant rekvizitu, o, tarkim, teatro teatre scenos man pasirodė absoliučiai nereikalingos ir nepasiteinsinančios. paliko labiau repeticijos, eskizų įspūdį, o ne ilgai brandinto kūrinio…
      gal per daug užsimota, gal neapsispręsta kokiai publikai adresuota, gal vėl kas, dar nesugalvojau, kaip reikės formuluot.
      bet scenografija, kai kurių aktorių darbas, kostiumai ok….:)

      na, gal čia tik man su drauge taip… jei ne įsipareigojimas, garantuotai būtume išėję po pirmo veiksmo…bet žiūrovai tai kvatojo… lyg lietuviai iš „Mistro“…

  3. Man spektaklis patiko, vertinčiau maždaug aštuoniais balais iš dešimties. Kodėl ne dešimčia? Labiausiai vertinu, kai kūrinys šokiruoja savo turiniu – sukelia minčių, kurių nežinojau turinti iki tol, priverčia kitaip pažiūrėti į gyvenimą ir save. Čia to neradau – nežinau, ar tai pjesės (Gorkio apsakymo skaityti neteko), ar spektaklio kūrėjų darbo rezultatas. Tačiau man labai įtikinamai pasirodė amžini kiekvienam anksčiau ar vėliau kylantys gyvenimiški klausimai – apie kokį gyvenimą svajojam jaunystėje, ką darom dėl savo svajonių, ar nemeluojam patys sau, ar neatsisakom to, ko norim, dėl kvailų baimių, ar nesam beviltiškai banalūs, nors iš visų jėgų stengiamės atrodyti priešingai, ar per aplinkinių nuomonę dar surandam save… Taip pat žavėjo daugumos aktorių vaidyba. Viola Klimčiauskaitė – iki skausmo natūrali, gali jausti kiekvieną jos žodį ir emociją. Rasa Samuolytė ir Andrius Kaniava – kaip visuomet be galo charizmatiški, užpildantys sceną vien savo buvimu joje. Iš jaunųjų aktorių kartos paliko įspūdį Marija Korenkaitė ir Ainis Storpirštis, savo vaidmenimis bent man parodę, kad gana laikyti juos „jaunųjų aktorių kartos“ atstovais, nes jie pajėgūs būti vienoje lygoje su teatro scenos vilkais. Reziumuojant: spektaklis žiūrėjosi labai gražiai, 3-4 valandos nė kiek neprailgo, ir nors po jo mano gyvenimas nepasikeis, sukelti pamąstymai apie viltis, nusivylimus ir banalybes dėl to netampa mažiau vertingi.

  4. man, kaip „suaugusiam miesčioniui“ patiko ir tikrai neprailgo. Keistuoliškai pateikta klasika lengvai pasieks net atsitiktinį žiūrovą. Prajuokino Ainio gerbėjai, padovanoję trilitriaką obuolių sulčių.

  5. Jei po spektaklio mane ištinka tyla, vadinasi, spektaklis tikrai paliko gilų įspūdį… Girdėjau šalia sėdinčių komentarus, kad nuobodu, bet matyt, jiems pernelyg nuobodu ar tiesiog tingisi gyventi, arba tas gyvenimas taip slysta pro šalį, kad gyveni tiesiog šalia, o ne jame. Spektaklis puikiai atspindi ir šiuolaikinę visuomenę, persisotinusią viskuo, net ir savimi, bet tiesiog to nesuvokiančią… Eičiau dar kartą…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.