Nemanau, kad šiandien dar verta uždavinėti klausimą „ar esi girdėjęs kent?“. Nesi, tai nesi – visi mes nuodėmingi. O jei girdėjęs, tai žinai, kad po „Vapen & ammunition” (2002) negalėjai tikėtis iš kent nieko geresnio, bet jie tave nuvylė įkišę į dantis “Du & jag döden” (2005), po kurio nebegalėjai užsičiaupti, o dabar negali nustovėti nejudėdamas, nes į kojų pirštų panages švedai sugrūdo “Tillbaka till samtiden” (angliškai “Back to the Contemporary”).

Septintasis (neskaičiuojant „B-sidor 95-00″) iš eilės, stogą raunantis, albumas “Tillbaka till samtiden” pasirodė spalio 17 d.,- lygiai po mėnesio nuklausius Nieką (turiu galvoje singlą “Ingenting”), kuris skalambijo, kad tai Viskas – mes pralenkėm laikmetį, nors ir sugrįžome į savo laiką. Mes užgesinom ryškias Interpol’ų šviesas ir pakišom po velėna Muse norą skambėti šokliškai. Mes esam kent ir mūsų grupės pavadinimas rašosi tik iš mažosios raidės, nes jis jau tapo bendriniu.

Mes buvome pasmerkti po „The Hjärta & Smärta EP” (2005), nes nieko naujo, išskyrus vaikučių chorą “Dom som försvann”, nesugalvojome. Sekančiam žingsniui – naujam albumui galima buvo panaudoti tokias komercines priemones kaip styginių orkestrą kokios antrarūšės šalies filharmonijoje, akustinę patalpą tik su gyvais instrumentais, bažnytinius vargonus su nepilnamečių angelėlių choru, tiesiog iškepti antrą b-saidų rinkinį arba įrašyti koncertinį ar/ir remiksų albumą, tačiau mes nuėjome labiausiai pasmerktu keliu – iš gitarinio roko grupės nusprendėme virsti diskotekų karaliais. O kodėl ne? Gi jau turėjome keltą bumčikinių gabalų, kad ir “Spökstad” bei “Längtan Skala 3:1”, be to, po “Du & jag döden” nusipelnėme Depresijos Karalių pavadinimo, tad užtrenkėme praeičiai duris ir įrašėme kitokio skambesio albumą.

Kietai tamsus 80ųjų ritmo mašinos pagrindas, efektų/semplų antpilas, kompiuterizuotos elektrinės gitaros ir bosas, klubinė atmosfera, daug lazerinių efektų ir vis toks pats, stingdantis širdį šiaurietišku šalčiu, Joakim‘o Berg‘o vokalas: tokių ingredientų pakanka, kad garsiai pliekianti muzika išvestų iš proto negalintį pakilti iš neįgaliojo vežimėlio pilietį Dave Gahan’ą, kuris išgirdęs „Ingenting“ ar „Vaga Vara Rädd“, nors ir nieko nesupras, be nagus tikrai nusigrauš, ir bijos apie tai prasitarti likusiems depešistams, nes jie nebeverti vadintis „modern“. Tu tikrai patirsi įspūdį, kad rokeriai metė šalin gitaras ir kiekvienas pažaidė savo laptopu taip, kad Gus Gus’ai tampa nebepageidaujami svečiai iš ledinių valstybių sąrašo. Ir nors pati albumo pradžia („Elefanter“) gali apgauti akustinės gitaros įžanga, po poros minučių prasidėsiantis raizgus programinis takelių persipynimas, leis tau nustumti palyginti monotoniškus Justice ir Digitalism į lentynos galą. Tik jokiu būdu nedrįsk vadinti “Tillbaka till samtiden“ nekentišku. Pakanka „Ensammast I Sverige“, kad prisimintum „747“ (iš „Isola“) ir kolonėlių skleidžiamą kentišką šaltį, „Berlin“, kuriame karaliauja firminis depresiškai smaugiančios gitaros riaumojimas; arba „Vid din Sida“ su Berg‘o žvėriškumu gerklėje, kokį girdėjome „400 slag“ ir „Max 500“ (iš „Du & jag döden“).

Tagi, grupės vardu rekomenduoju “Tillbaka till samtiden” tiems, kurie mūsų negirdėjo, ir tiems, kurie mūsų negirdi. Ir nebijokite apsilankyti mūsų koncertuose: nors ir nusipirkome keturis naujus sintezatorius, visus juos patikėsime klavišininkui – mes ne Kraftwerk’ai, nestūksosime parimę prie fonogramos.

Pala pala, man rodosi, ar aš tikrai esu kent narys?..

Ups, sorry, už haliucinacijas

www.kent.nu