Jau gera savaitė, kai pernykštė tema apie Japonų kinų festivalį vis papuola tarp G. populiariausiųjų. Žmonės ieško informacijos, akivaizdu. Vakar užprašiau ambasados ir žiūriu šiandien informacija pasklido plačiau, tačiau žinodamas, jog pasiekė ne visus, skleidžiu toliau.
Šiemet turėkit omeny, kad filmo seansai nemokami, tačiau labai gudri bilietų gavimo sistema. Einat į www.forumcinemas.lt (prisijungiat) ir atsispausdinat bilietą. Vienas žmogus – vienas bilietas. Ir… Suprantama, jog kas pirmesnis, tas gudresnis. Kitas dalykas – kai kurie filmai tik su angliškais subtitrais, tad pasidomėkit (pasididinkit plakatą ir matysit). O dabar.. Filmai:
Vieną dieną įveiksime, 2004
Režisierius: Izutsu Kuzuyuki
Spalio 16 d. (penkt), 18:00
1968-ieji metai, Kyotas, Japonija. Šios Istorijos antrajame plane – japonų ir korėjiečių santykiai Japonijoje. Po to, kai japonų ir korėjiečių berniukai mušasi vieni su kitais, lyg būtų priešai, mokytojas pareiškia papeikimą japonų berniukams. Jis įsako dviems japonams, Kosuke ir Norio, nueiti į korėjiečių mokyklą ir pasiūlyti jiems gyventi taikiai: paprašyti sutikimo, kad dvi mokyklos sužaistų draugiškas futbolo rungtynes. Kosuke ir Norio bijo korėjiečių berniukų, bet vis dėlto pasiryžta ten nueiti. Jiems atėjus į mokyklą, Kosuke išgirsta gražią dainą, kuri priverčia jį nueiti į muzikos kabinetą. Muzikos kabinete jis pamato fleitistę Kyung-ja, kuri, kaip paaiškėja vėliau, yra korėjiečio Ang-son jaunesnioji sesuo. Kosuke – ramus ir neagresyvus 11-os klasės moksleivis, grojantis muzikinėje grupėje. Kosuke jaučia trauką jaunai mergaitei ir korėjiečių liaudės dainai – „Imjing upė”. Nepaisydamas etninių skirtumų, Kosuke susidraugauja su Ang-son.
Tsugumi, 1990
Režisierius: Jun Ichikawa
Spalio 16 d. (penkt), 20:30
Tsugumi, gyvenanti mažame pajūrio miestelyje, buvo silpnos sveikatos nuo vaikystės. Vieną vasarą Tsugumi sutinka ir įsimyli Kioiči, dirbantį meno galerijoje tame pačiame miestelyje. Vienas iš Tsugumi buvusių vaikinų, jaunų nusikaltelių grupės vadovas, iš pavydo užpuola Kioiči ir nužudo Tsugumi šuniuką. Tsugumi nusprendžia sukurti keršto planą…
Nabės meilė, 1999
Režisierius: Yuji Nakae
Spalio 17 d. (šešt), 19:00
Šis filmas – apie mažą bendruomenę mažoje Okinavos salelėje, Japonijoje. Veiksmo centre – močiutės Nabbie istorija, bet šiame filme svarbūs ir jauni veikėjai – senutės Nabbie anukė ir jaunas japonas, ką tik atvykęs į salelę. Veiksmas vystosi pasakojant daugiau ar mažiau įprastus įvykius iš salelės gyventojų kasdieninio gyvenimo, o senelės Nabbie gyvenimo istorija tampa vis aiškesnė. Atomazga tampa netiketumu visiems, kas su ja susiję…
Pusiau išpažintis, 2004
Režisierius: Sasabe Kiyoshi
Spalio 17 d. (šešt), 21:30
Buvęs policijos detektyvas Soičiro ateina į policiją ir prisipažįsta savo namuose prieš tris dienas nužudęs žmoną.Per tardymą, kurį atlieka jo buvęs bendradarbis Šigi, jis paaiškina, kad šokas po jų sūnaus mirties (mirusio nuo leukemijos) pasunkino jos žmonos alcheimerio lygą, o tai galų gale privertė ją aprašyti Soičiro, kad jis užbaigtų jos kančias. Tačiau, nepaisydamas girežto tardymo, jis kategoriškai atsisako papasakoti, ką veikė dvi dienas po žmonos mirties iki prisipažinimo. Ambicingas korespondentas pradeda savo asmeninį tyrimą. Teisme stropus teisėjas oficialiai susidūria su jaunu advokatu, kuris nori padėti kaltinamajam ir dėl asmeninių priezasčių. Teismas priima sprendimą, bet tik tada paaiškėja tiesa apie tas dvi dienas.
Stiklinis triušis, 2005
Režisierius: Shibuichi Setsuko
Spalio 18 d. (sekm), 17:00
Tošiko gyvena su savo šeima centriniame Tokijuje. Jos tėvas ir du broliai vadovauja stiklo gamyklai. Jis pagamina stiklinį triušį – papuošalą, kurį Tošiko labai brangina. Bet 1945-ųjų kovo 10-osios naktį Tošiko praranda motiną ir jaunesniąją seserį, kurios žūsta per Tokijo oro bombardavimo ataką. Viskas, kas liko iš jų namų – tik tas stiklinis triušis. Po karo Amerikiečių okupaciniai padaliniai atvyksta į Japoniją. Tošiko kaltina juos dėl tėvo mirties, bet greitai supranta, kad jie taip pat prarado savo šeimas. Įvesta nauja Japonijos konstitucija ir Tošiko atranda naujų vilčių žodžiuose ir pažaduose.
Išsikraustymas, 1993
Režisierius: Shinji Aimai
Spalio 18 d. (sekm), 19:30
Iš pradžių šeštos klasės moksleivei Renko visiškai nerūpėjo jos tėvų spendimas išsiskirti. Leisdama laiką kartu su savo vaikinu Minoru ir klasioke Sally, atsidūrusią tokioje pat situacijoje, Renko palaipsniui supranta sunkumus, susijusius su skyrybomis. Vienas senukas paaiškina jai, kad kartais svarbu pamiršti praeitį…
Pasididžiavimo balsas, 1999
Režisierius: Kazuyuki Idutsu
Spalio 19 d. (pirm), 19:00
Kai kurie žmonės juokiasi, kai kurie verkia prieš didingą akimirką, kai pirmą kartą užlipa ant scenos. Iš 4,000 pretendentų tik 250 praeis pirmą atranką, ir tik 20 bus išrinkta į sekmadienio finalą. Populiarus televizijos dainavimo konkursas „Nodo-Jiman” („Pasididžiavimo Balsas”) atvyksta į miestą! Tradicinio japonų dainų žanro Enka dainininkė dalyvauja konkurse, nekreipdama dėmesio į savo vadovo prieštaravimus. Trokštantis karjeros mobilios yakitori užkandinės savinikas sužino, kad jo patento patikrinimas sutampa su pirmos atrankos diena. Moksleivė Rika Takahaši nežino, kieno patarimų klausytis – nerimaujančios motinos ar maištingos sesers. „Nodo-Jiman” sujungia šių įdomių žmonių likimus…
Bonkuči – mano namai, 2003
Režisierius: Sakamoto Junji
Spalio 19 d. (pirm), 21:30
Kioko, Itto ir Nito motina, po ilgo laiko grįžta namo į Suihei salą . Šį kartą ji atvyksta pristatyti dviejų jaunų berniukų jų vyresniajai seseriai Kanoko. Visi trys vaikai gimė nuo skirtingų tėvų ir šis susitikimas buvo jų gyvenimo kartu pradžia. Suihei salos skurdas įgyja spalvų įvairių ir neįprastų gyventojų dėka. Pavyzdžiui, Kohei – pankas, geranoniškas moterims ir vaikams, arba Tetsudži, prasimaitinantis iš metalo atliekų surinkimo. Vieną dieną broliai ir sesuo priversti išsikraustyti iš namų ir persikelti gyventi į butą. Kanoko įsidarbina bordeliuje, kad galėtų pramaitinti šeima, bet vyrenysis iš brolių, Itta, negali to pakęsti ir iškeliauja iš salos. Kanoko atleidžia paklydusiai motinai, kuri sukėlė visas šias problemas, ir paaiškėja, jog Nita yra iš tikrųjų yra ne jos brolis, o sūnus.
Tylos!, 2001
Režisierius: Hashiguchi Ryosuke
Spalio 20 d. (antr), 19:00
30-metis Naoja yra gėjus ir visiškai to neslepia. Jis leidžia laiką kartu su draugais populiariame bare, yra laimingas, bet šiek tiek nepatenkintas. Katsuhiro taip pat 30-metis gėjus, bet jo gyvenimas visiškai kitoks. Jis dirba inžinieriumi-tyrinėtoju laboratorijoje, o jo kolegė Emi yra jį įsimylėjusi. Katsuhiro negali jos atstumti iš gailesčio, bet jaučiasi tarsi atsidūręs spąstuose dėl savo paties melo ir visos tos painiavos. Asako greitai bus 30, nepaisant venerinių ligų ir neštumo grėsmės, nesaugus seksas su nepažįstamais tapo jai įpročiu. Filme parodomi spalvingi šių trijų žmonių gyvenimo metų laikai – žiema, pavasaris, vasara ir ruduo.
Kabantis sodas, 2005
Režisierius: Toyoda Toshiaki
Spalio 20 d. (antr), 21:30
Gyvenanti šiuolaikinės Japonijos priemiečio gyvenvietėje Kyobaši šeima atrodo esanti laiminga, bet iš tikrųjų viskas yra ne taip jau gerai. Šios šeimos taisyklė – niekas negali turėti jokių paslapčių vienas nuo kito, bet kiekvienas jų turi, todėl padėtis šeimoje ima blogėti. Filmas sukurtas pagal Kakuta Mitsujo (Kakuta Mitsuyo) romaną. Tai ketvirtas pilnametražinis meninis šio režisieriaus filmas. Jo ankstesnieji filmai buvo apie piktus vyrus [Pornožvaigždė (1998), Mėlynas pavasaris („Aoi haru,” 2001) ir 9 Dvasios (2003)]. Šiame filme jis naudoja kabantį krepšelį, kad parodytų visuomenės nepastovumą ir šio bruožo atspindžius žmonių gyvenime.
Šmėklų baras, 1994
Režisierius: Takayoshi Watanabe
Spalio 21 d. (treč), 19:00
Vieną naktį, kai baro šeimininkas Sotaro prižiūrėjo savo sergančią žmoną Šidzuko, ji paprašė pažadėti, jog jei mirtų, jis niekad vėl nevestų. Manydamas, kad ji dramatizuoja situaciją, Sotaro duoda žodį ir paguldo ją miegoti. Atsikėlęs ryte randa Šidzuko mirusią. Sotaro laikosi savo žodžio iki tos dienos, kol sutinka Satoko. Neilgai trūkus jie įsimyli vienas kitą ir nusprendžia iškelti vestuves. Tačiau jų pirmą naktį kartu sutrukdo Šidzuko, pykstanti ant savo vyro už pažado nesilaikymą. Sotaro ir Satoko turi surasti būdą nuraminti dvasią, kol ji neišvarė jų iš namų.
Kanarėlė, 2004
Režisierius: Shiota Akihiko
Spalio 21 d. (treč), 21:30
Ivase Koiči ką tik pabėgo iš jaunų nusikaltelių įkalinimo įstaigos. 12-metis berniukas buvo ten įkalintas dėl to, kad religinė grupė Nirvana, į kurią įstojo jo motina Mičiko kartu su Koiči ir jaunesniąja seserimi Asako, užpuolė ir nužudė kelis atsitiktinius žmones. Jo senelis paėmė Asako į globą, bet Koičį atidavė į kalėjimą, nusprendęs, kad jis negalės gyventi normalaus gyvenimo po smegenų praplovimo ‘Nirvanoje’…
Pusiau išpažintis, 2004
Režisierius: Sasabe Kiyoshi
Spalio 22 d. (ketv), 19:00
Buvęs policijos detektyvas Soičiro ateina į policiją ir prisipažįsta savo namuose prieš tris dienas nužudęs žmoną.Per tardymą, kurį atlieka jo buvęs bendradarbis Šigi, jis paaiškina, kad šokas po jų sūnaus mirties (mirusio nuo leukemijos) pasunkino jos žmonos alcheimerio lygą, o tai galų gale privertė ją aprašyti Soičiro, kad jis užbaigtų jos kančias. Tačiau, nepaisydamas girežto tardymo, jis kategoriškai atsisako papasakoti, ką veikė dvi dienas po žmonos mirties iki prisipažinimo. Ambicingas korespondentas pradeda savo asmeninį tyrimą. Teisme stropus teisėjas oficialiai susidūria su jaunu advokatu, kuris nori padėti kaltinamajam ir dėl asmeninių priezasčių. Teismas priima sprendimą, bet tik tada paaiškėja tiesa apie tas dvi dienas.
Tylos!, 2001
Režisierius: Hashiguchi Ryosuke
Spalio 22 d. (ketv), 21:30
30-metis Naoja yra gėjus ir visiškai to neslepia. Jis leidžia laiką kartu su draugais populiariame bare, yra laimingas, bet šiek tiek nepatenkintas. Katsuhiro taip pat 30-metis gėjus, bet jo gyvenimas visiškai kitoks. Jis dirba inžinieriumi-tyrinėtoju laboratorijoje, o jo kolegė Emi yra jį įsimylėjusi. Katsuhiro negali jos atstumti iš gailesčio, bet jaučiasi tarsi atsidūręs spąstuose dėl savo paties melo ir visos tos painiavos. Asako greitai bus 30, nepaisant venerinių ligų ir neštumo grėsmės, nesaugus seksas su nepažįstamais tapo jai įpročiu. Filme parodomi spalvingi šių trijų žmonių gyvenimo metų laikai – žiema, pavasaris, vasara ir ruduo.
vieną lituką reiks sumokėti už aptarnavimą :)
Ne kam kitam, o FC.
Po velnių, ar būtina visus renginius ir festuvalius sukišt į dvi/tris savaites?..
šuldu.. ir aš to niekaip nesuprantu. antai šiandien turėjau atsisakyti planų nueiti į vilnius jazz atidarymo koncertą, eric sardin koncertą (dar gerai, kad nesu Hugh Cornwell fanas, nes jis irgia šiandien ir praleidžiant vdff bei tkkf programą), kad nueičiau į „auksinės kaukės” spektaklį „Šukšino istorijos”. juokinga, kad tiek teorija, tiek praktika teigia, jog kai yra per didelis pasirinkimas, žmogus galiausiai išvis nepasirenka :)
Gerbiamas Pauliau Rymeiki, gal vertėtų pirma perskaityti tekstą, o tik paskui publikuoti? Nagi, perskaitykite „Pusiau išpažintis, 2004”. Graudu, kai lietuvių kalba nulio vietoj.
O gal galėčiau pakeisti ir festivalio pavadinimą į jums priimtinesnį? Pavyzdžiui „Lietuvių ir japonų draugystė kine”?
„… pasunkino jos žmonos alcheimerio (????) lygą (????) , o tai galų gale privertė ją aprašyti (???) Soičiro, kad jis užbaigtų jos kančias”.
Vis tik teisus jūs, Alyzai, reikėjo man nedėti šio įrašo. Apsikuopčiau su apmokamais darbais ir sekmadienį kada prisėdęs prie šio teksto būčiau ištaisęs klaidas ir tik tada įdėjęs – kur skubėt? O gal išvis nereikėjo dėti aprašymų? Juk žmonės patys, jeigu reikia, juos susirastų. O jeigu rastų su klaidomis ne čia, tai ne mūsų jau tai problemos. Auksas jūs, vaikštantis auksas.
Alyzai, kam tos neigiamos emocijos, panieka ? Juk galėjai tiesiog gražiai paštu autoriui pranešt ir pataisytų…
Aš jau pastebėjau, kad šioje svetainėje niekas neskuba klaidų taisyti, kokia forma apie jas besakytum. Tai ne pirmas kartas. Tiesiog apmaudu, kad aktualios informacijos ir puikaus dizaino svetainė taip aplaidžiai žiūri į tekstus. Suprantama, apie tai kiekvienas turi savo nuomonę. Kaip sakoma, „дело хозяйское” (arba „it’s your choice”).
Alyzai, jus teisus. Tikrai dažnai per skubėjimą patys prirašom su klaidom arba įdedam kitų tekstus, prieš tai nesuredagavę jų. Ir tai vyksta dėl labai paprastos priežasties. G-taškas neturi tekstų redaktoriaus, nes niekas nenori tokio nuobodaus darbo dirbti VELTUI. O mes patys, jei kiekvieną tekstą sąžiningai gludintume iki tol, kol jame nebūtų nė vienos skyrybos, stilistinės ar gramatinės klaidos, tuomet turėtume per savaitę po vieną postą ir galėtume pretenduoti į „gramatiškiausio” blogo nominaciją. Klausimas tik kokia nauda būtų iš tokio tinklapio, kuris labai gramatiškas, bet praradęs aktualumą ir produktyvumą?
Jūs supraskit vieną kartą, kad g-taskas yra kone asmeninis trijų žmonių kuruojams blogas, kuriame šie trys žmones, savo laisvalaikį aukoja tam, kad pasidalintų turima informacija su kitais ir pasidalintų ta informacija gana operatyviai. Jei tai būtų kažkieno finansuojama redakcija, suprasčiau, kad turim kažkam įsipareigojimus ir privalom nešti atsakomybę už savo tekstus. O kai to nėra, tai tiesiog pats pasirenki prioritetus, kur ir kaip tą atsakomybę paskirstyti.. Mums patiems tikrai būtų maloniau, kad tie tekstai būtų kas kartą tvarkingai suredaguoti, bet
gal ponas Alyzas mums galėtų padėti šiuo klausimu ir kas vakarą paredaguotumėte po porą postų kitai dienai? Problema tuomet išsispręstų. Aktualus ir gražaus dizaino puslapis, pagaliau taptų ir gramatišku.
reiks tikrai nueit bent į vieną. Šaunu, kad Japonijos kultūra populiarėja ir galima vis dažniau visokiais tokiais renginiais pasidžiaugt.
na, o kas liečia neredaguotą, ar kaip čia pavadint, straipsnį, tai kiekvienas padorus blogeris padėkotų, tam kuris jį pataisė. Vis gi kažkam dar rūpi kaip jūs rašote, o ir šiaip reik puoselėt savo kalbą, ir nereiškia, kad jei niekas nemoka už tai nei cento, tai reik „šūdinai” rašyt.
bithuthe, niekas nesistengia rašyti šūdinai. tiesiog kai yra galimybė atidėti aktualios informacijos skelbimą dviem dienom ir įdėt suredaguotą arba įdėti tuojau pat, bet su klaidomis (čia reikia pabrėžti, kad niekada nesitiki, jog į viešumą ambasada paleis informaciją su klaidomis), mes visada pasirinksim antrą variantą.
as galeciau jumi laiks nuo laiko ka nors suredaguoti ir uz dyka ;)
man ziauriai patiko jusu rengtas festivalis, filmai buvo pasakiski, buvau 5-se, labai labai patiko, va jus tai auksas!
pagarba ir sekmes :)
kazkada filologyne tryniau suola, tai poatirties siek tiek yra, :)
iki :)
tai man atrodo, kad redagavimas visai tinka toks „iš pašonės”, tik be pasipiktinimo, o tiesiog privačiai ar viešai pastebint redaguotinas vietas.