Kaip jau ir minėjau, spalio 23 d. Vilniuje (vėliau Kaune ir Klaipėdoje) prasidės vienintelis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis – “Nepatogus kinas”. Iki tos datos dar turim laiko, tad pasistengsiu pristatyti kelis filmus, kuriuos esu matęs ir kuriuos dėl vienų ar kitų priežasčių būtina pamatyti.

Gal tai ir subjektyvus skirstymas, tačiau aš dokumentinius filmus skirstau į tris grupes: 1) tuos, kurių neverta žiūrėti; 2) tuos, kurie vertingi savo žiniomis/ informacija; 3) tuos, kurie vertingi sielai. Žinoma, egzistuoja daugybė tarpinių variantų, bet “Ji – vaikinas, kurį aš pažinojau” yra trečios grupės lyderis, grynuolis, etc. Ir šioje kategorijoje jis yra toks stiprus, kad nevalingai pagalvoji, jog turėtų būti išbrauktas iš konkursinių programų, nes filmas ir jo režisierė turi vieną nepermušamą “kozirį” - išskirtinį priėjimą prie nagrinėjamos temos.

Gwen Haworth (ex Styvas) ir yra pagrindinė šio filmo herojė, o transeksualo-lesbietės istoriją jai padeda pasakoti jos tėvai, seserys, draugas ir… buvusi žmona. Ar gali būti arčiau, intymiau? Ir kas dar svarbiau, nors filme per interviu ir smagius animacinius intarpus galima atsekti visą Styvo tapimo Gwen istoriją, transeksualumas šiame filme tėra motyvuotas fonas iliustruoti besąlygiškai meilei. Meilei savo artimui, kad ir koks jis bebūtų, kad ir kokius sprendimus bedarytų.

Ir galiausiai, kai išeisit iš šio filmo (o labai tikiuos, kad taip ir padarysit), pasakykit man ar nuotrauka, kurią matote viršuje ir kuri yra filmo reklaminis veidas, nėra filmo stuburas – pati slapčiausia dviejų žmonių (vyro ir žmonos), kurie ilgainiui pasuko skirtingais keliais ir susirado naujus mylimuosius, meilės istorija bei vieno jų prisipažinimas, kad niekas iš tiesų nesibaigė? Man patinka, kai istorijoje atsiskleidžia kita istorija… Kai pasibaigus vienai, kitą pasipasakoji pats sau.

Seansai:
Vilnius: Skalvija 10.27*21.00; ŠMC 10.31*15.30
Kaunas: M. Žilinsko galerija 11.06*19.50

Daugiau informacijos: www.nepatoguskinas.lt