Neleidau sau skirti pusvalandžio internetinių puslapių vartaliojimui vardan to, kad iškasti informaciją, buvo iš tikrųjų ar nebuvo ant svieto toks  Nikolajus Vasiljevičius Aleksejevas (Николай Васильевич Алексеев). Nėra gi didžio skirtumo. O štai filmas apie Aleksejevą yra ir yra visai ne prastas.

Kolia (tobulai vaidinamas jau akivaizdžiai į pensijinį amžių įžengusio Zbujievo) stumia jau paskutiniąsias dienas kažkokiame Rusios kaime, kai kartą lyg iš dangaus nukrenta telegrama, iškelsianti visą žmogelio istoriją, kurioje anais, sovietiniais, laikais Kolia buvo talentingas bardas, palikęs pėdsaką ne vieno žymaus žmogaus gyvenime. Ne, gyvo Tarkovskio ekrane neišvysite, tačiau Makarevičius ne tik sušmėžuos, bet ir sudainuos…

Žodžiu, „Filmas apie Aleksejevą” yra tuo pačiu lengvas ir rimtas, puikiai nufilmuotas, surežisuotas, nestokojantis nei komiškumo, nei gelmės tiek muzikiniuose dirvonuose, tiek jausminėje gamoje.

Džiugu matyti ir tai, kad rusai nebebijo šaipytis iš savos istorijos – scenos su valdininkais, bandančiais į protą atvesti dainuojantį po bendrabučių langais jaunuolį, žiūrisi oi kaip smagiai.

Antroje pasakojimo pusėje veiksmas kiek stringa, užsisuka jokio naujo prieskonio neduodančiose sultyse, tačiau finalas nušluoja šį trūkumėlį ir verčia suploti rankomis. Tokio posūkio tikrai nesitikėjau.

Tikras kinas toks ir turi būti. Nustebinantis.