„…This is Ground Control
to Major Tom
You’ve really made the grade
And the papers want to know whose shirts you wear
Now it’s time to leave the capsule
if you dare..”
Legendinė Davido Bowio daina „Space Oddity” skamba šio filmo finalinėje scenoje, o kartu gan tiksliai atspindi magišką, šyzovą „Apie paukščius ir žmones” („Bird People”) juostos atmosferą.
Įdomus sutapimas tame, kad praėjusiais metais kino padangėje sulaukėme net dviejų dėmesio vertų filmų apie „paukščius-žmones”. Be „Birdman” pasirodė ir prancūzų režisierės, scenaristės Pascal Ferran, kino mylėtojams žinomos iš „Lady Chatterley” (2006 m.) versijos, darbas „Apie paukščius ir žmones”, kurį turėsime galimybę pamatyti šių metų „Kino pavasario” programoje.
Mano dėmesį dažniausiai atkreipia tie filmai (knygos, realios istorijos), kur vaizduojamas lemtingasis lūžio taškas, kada istorijų herojai nusprendžia nebesitaikstyti su netenkinama egzistencija ir imtis kažką keisti savo gyvenime iš esmės. Tokie sprendimai dažnai būna sunkūs ir nepopuliarūs, artimųjų smerkiami, draugų nepateisinami, jais rizikuojama prarasti per daugelį metų sukauptą dvasinį ar materialinį saugumą, bet todėl juos ir vadinam herojais, nes jie TAI padaro. Tokių žmonių ryžtas ir drąsa yra vertingiausias ir labiausiai įkvepiąs dalykas, kuris priverčia keistis ir atsinaujinti šį pasaulį. Filmas „Apie paukščius ir žmones” yra būtent apie tai.
Juostos veiksmas rutuliojasi Paryžiaus priemiestyje įsikūrusio Charles de Gaulle oro uosto teritorijoje. Filmavimo kameros fiksuoja keliaujančių (lėktuvais, autobusais, traukiniais) šiuolaikinių žmonių vienatvę, dar labiau išryškėjančią minios triukšme, vienatvę, nuo kurios pasislėpti kiekvienas bando savo „žaisliukų” (telefonų, ausinukų, kompiuterių ir pan.) pasaulyje.
Skirtingose filmo dalyse, žiūrovo dėmesiui pateikiami du vieniši personažai, kurių keliai susikerta šalia oro uosto įsikūrusiame prabangiame Hilton viešbutyje: Garis (akt. Josh Charles) – po pasaulį lekiojantis Silicio slėnio verslininkas, sustojęs svarbiam susitikimui Paryžiuje, iš kurio po nakties turi vykti į Dubajų, ir Odrė (akt. Anaïs Demoustier) – kolegijos studentė (o gal neseniai „išskridusi” iš ten), dirbanti viešbutyje kambarine. Mergina dienomis tvarko vieną nuo kito nesiskiriančius kambarius, o vakarus leidžia besidairydama į kaimynų langus – stebi kitur vykstantį gyvenimą, kuris, akivaizdu, jai kur kas įdomesnis, nei savasis.
Garis pavargusiu žvilgsniu stebi Paryžių pro taksi, viešbučio langus, malšina egzistencinį nerimą cigaretėmis ir alkoholio buteliukais, rastais viešbučio kambario bare. Ir staiga įvyksta tai, kas priverčia šiuos du žmones padaryti gan svarbius, lemtingus gyvenimo sprendimus. Garis nusprendžia viską mesti – neskristi į Dubajų, nebegrįžti į JAV, nei pas savo šeimą, kur nuolat priverstas kariauti su žmona, nei į darbą, kuris labiau kelia stresą, nei pasitenkinimą uždirbamais pinigais.
Šis filmas gali kažkiek priminti Sofios Coppolos „Pasiklydę vertime”: tiek dėl viešbučio aplinkoje vykstančio veiksmo, tiek dėl pagrindinių herojų vienišumo judriame žmonių-paukščių pasaulyje. Kai kurie epizodai atrodo net nufilmuoti panašia perspektyva, pvz., „Pasiklydę vertime” Billo Murray personažas pro taksi langą be didelio susidomėjimo žvelgia į milžiniškus reklaminius plakatus su savo portretu Tokijo centre, o „Apie paukščius ir žmones” – Garis taip pat pro taksi stiklą abejingu žvilgsniu stebi kraupią pakelės avariją. Abu minimų filmų personažai – sėkmės lydimi asmenys, tačiau pervargę nuo savo darbų, nesibaigiančių komandiruočių ir šeimyninių problemų. Kontekstas, tematika – taip pat panašūs, tik kūrėjai jas vysto skirtingomis kryptimis. Ferran savos istorijos eigą pakreipia netikėta ir gan fantastine, magiška linkme, kai juostos pagrindiniu herojumi tampa žvirblis. Nuo to metamorfozinio momento žiūrovas „nuskraidinamas” į visai naujas kinematografines lankas, kuriose turi galimybę žmonių gyvenimą stebėti paukščio žvilgsniu.
„Apie paukščius ir žmones” – juosta, išsiskirianti sava idėja, netikėtais fabulos posūkiais, su keliomis emociškai sunkiomis scenomis (kai Garis per skype nutraukinėja santykius su žmona) ir kinematografiniu „polėkiu”. Gal tik ne laiku susivokta padėti galutinį tašką – man filmas galėjo baigtis, kai Odrė „pakilo” nuo stogo ir užgrojo Bowie „Space Oddity”. Bet Pascal Ferran turėjo kitą sumanymą – filmui prilipdyti dar vieną, kiek netikėtą „žvirblišką” finalą, kuris galiausiai ir priteikia filmui unikalumo, o kartu atitrūksta nuo „žemiškumo”.