Teisūs yra tie, kurie sako, kad pustrečios valandos indiškasis „Barfi!” stokoja originalumo. Oskarui geriausio užsienio šalies filmo kategorijoje siūlytame filme galima atpažinti daug vakarietiškos kultūros įtakų: nuo čapliniško komizmo iki Jackie Chano filmuose matomų gaudynių choreografijos ir „Amelijos iš Monmartro” atmosferos bei Yanno Tierseno akordeoninio garso takelio. Pastarasis (sukurtas Pritamo Chakraborty) veik nenutrūkdamas ausį džiugina visą pirmąją filmo dalį, kol vėliau virsta į kiek liūdnesnį fortepijoninį foną. Muzika šioje juostoje labai svarbi, nes pagrindinis veikėjas Barfi – kurčnebylys, savo žodžius, jausmus, išgyvenimus perduodantis pasauliui pantomimomis.

Barfi meilės ir gyvenimo istorija ir liūdna, ir linksma, tačiau visose scenose vienodai gerietiška ir tyraširdiška. Būtent šios aktorių ir kūrėjų išspinduliuojamos savybės daugmaž nuspėjamoje istorijoje pavergia ir leidžia užsimerkti prieš kitus „Barfi!” trūkumus – banalų siužeto persaldinimą, negebėjimą sužaisti grimu pasendinant aktorius, režisieriaus užsižaidimą nieko visumai neduodančiomis scenomis. Tačiau tos scenos kupinos estetikos, dinamikos ir spalvingumo – neretas kadras puikiai atliktų paveikslo ar nuotraukos paskirtį. Tad, sakyčiau, „Barfi!” reikia pažiūrėti tiek dėl vizualumo, tiek dėl viduje paliekamo pozityvizmo ir šilumos.