[kinas:] DĖŽUTĖ PIETUMS (rež. Ritesh Batra; 2013)

„Kartais klaidingas traukinys nuveža į tinkamiausią stotelę…”

Jaunas režisierius Ritesh Batra, kilęs iš Mumbajaus, 2013 metais sužavėjo ir užkariavo pasaulį debiutiniu filmu „Dėžutė pietums” (Dabba / The Lunchbox). Filmas laimėjo 22 apdovanojimus (įskaitant įvertinimą Kanuose bei kituose prestižiniuose festivaliuose), buvo pasiūlytas 33 skirtingoms nominacijoms (už geriausią filmą, geriausius aktorius, geriausią operatoriaus darbą, geriausią scenarijų, geriausią istoriją ir t.t…). Šį filmą didžiajame ekrane buvo galima išvysti ir praeito „Kino pavasario” programoje, bet bent jau aš jį kažkaip „pražiopsojau”. Kita vertus, tai tikrai filmas, kurį drąsiai galima žiūrėti namų sąlygomis, nieko labai neprarandant.

Pagrindinis juostos aktorius Irrfanas Khanas (žinomas iš “Pi gyvenimasi”, „Lūšnynų milijonierius”) vaidina valstybės tarnautoją Saajaną, po 35 sąžiningų darbo metų besiruošiantį eiti užtarnauton pensijon. Saajanas – vienišas našlys, kurio gyvenimas sustojo jau daug metų atgal, bet vieną dieną jis atveria savo pietų dėžutę ir užuodžia pasklidusius nepažįstamus, bet malonius kvapus, o jo veido išraiška, staiga įgauna naujų spalvų. Pietūs, žinoma, skirti ne jam, Saajanui pateko per klaidą, kurią padarė vienas iš tūkstančių Mumbajaus maisto išvežiotojų (orig. pavadinimas dabbawallas), kasdien į ofisus pristatančius šiltus tik tik namie žmonų ką tik pagamintus pietus. Tokia sistema daugiamilijoniniame mieste veikia šimtą metų ir, nors ji neįtikėtinai sudėtinga (ant termosų nematome nei adresų, nei vardų), bet pasak vieno iš dabbawallas, net Harvardo verslo mokyklos tyrimai patvirtino, jog tai itin patikima sistema, kurioje klaidos neįmanomos… Išskyrus tą kartą ir tą vienintelę dėžutę, kurioje esantis maistas pagamintas Ilos (vaidina Nimrat Kaur), jauno verslininko žmonos. Ilos vyras mieliau bendrauja su telefonu nei su ja, tad moteris sumano „per skrandį” susigrąžinti vyro dėmesį. Pasitelkusi visus kulinarinius įgūdžius bei patyrusios, kaimynystėje gyvenančios, tetulės patarimus (kurią viso filmo metu tik girdime susišaukiant per langą) Ila stengiasi vyrui pagaminti ypatingus pietus ir kas vakarą su nekantra laukia po darbų grįžtančio vyro, nes tikisi, kad jis bus maloniai nustebintas jos kulinarinių šedevrų, bet deja..

Ila, supratusi, kas nutiko, nutaria parašyti laiškelį naujajam jos „dėžutės pietums” adresatui. Taip prasideda romantiška susirašinėjimo istorija tarp jaunos namų šeimininkės ir į pensiją besiruošiančio išeiti buhalterio. Iš pradžių jų susirašinėjimas apsiriboja ironiškais, kandžiais komentarais apie maistą, bet vėliau laiškai ima ilgėti, asmeniškėti, galiausiai, virsta abiejų adresatų svarbiausia gyvenimo dalimi. Laiškų turinys žavi subtilumu, proziškumu. Gražu stebėti kokiu nekantrumu ir pagarba jie išpakuojami, kaip giedrėja skaitančiųjų veido išraiškos, kokią vidinę palaimą, jaudulį teikia šis abipusis bendravimas, kaip keičiasi šių žmonių gyvenimai įsibėgėjus kasdieniam pietiniam paštui.

Gal kažkam elektroninių laiškų amžiaus kontekste „gyvų laiškų” istorija pasirodys senamadiška, bet Mumbajaus, kur varguolių (neturinčių nei mobilių telefonų, nei kompiuterių) yra kur kas daugiau, nei turtingųjų, aplinkoje toks siužetas visai nestebina. „Dėžutė pietums” tikrai nėra kinematografijos meistriškumo pavyzdys, bet ši paprasta istorija pasakojama su nepaprasta pagarba, santūrumu ir išmintimi. Epistolinio žanro kūrinių, filmų ar knygų, yra sukurta daugybė, bet „Dėžutės pietums” idėja apie dviejų vienišų žmonių ryšio užsimezgimą milžiniško šiuolaikinio megapolio fone, išliekant formaliai nepažįstamiems (nežinant jokio siuntėjo adreso), o kartu tampant vis labiau dvasiškai artimiems, turi neginčijamo žavesio. Antra vertus, šį filmą galima vadinti ir kulinariniu, nes nemažai dėmesio skiriama maistui. Kaskart vis kitus patiekalus matome ne tik Saajano pietų dėžutėje, bet apie maistą daug pasakoja bei pats gamina Saajano jaunasis kolega.

„Dėžutė pietums” – ne tik meninis filmas, bet ir etniškai dokumentinis, tad tuo jis tik dar patrauklesnis žiūrovo akiai. Režisierius Ritesh Batra nesistengia nustebinti jokiais efektais, leidžia žiūrovui pajausti paprastų žmonių kasdienybę kukliuose namuose (kur vis dar skalbiama rankomis), gatvėje (kur vaikai žaidžia nudriskusiu kamuoliu, o ne sėdi prie kompiuterių ar išmaniųjų), darbe (bylomis pergrūstame ofise prie medinių stalų), traukinyje (kur grįžtant iš darbo pjaustomi diplomate slėpti produktai vakarienei). Bitra kamera, sekdama pietų dėžutės kelią, kerta Mumbajų dviračiu, autobusu, traukiniu, ir visada užbaigia kelią ant reikiamo stalo reikiamu momentu.

„Dėžute pietums” – lyg šių dienų Mumbajaus, išgyvenančio dideles permainas, alegorinis portretas. Visi trys pagrindiniai juostos herojai yra skirtingų religijų: Saajanas – krikščionis, Ila – induistė, o Shaikhajus – musulmonas, bet nepaisant jų religinių įsitikinimų, amžiaus skirtumų yra kai kas, kas juos visus vienija labiau nei, bet kas kitas pasaulyje – tai vienišumas. Filme pastebime ir feminizmo užuomazgas – tiek Ila (savo vyro neištikimybės atveju), tiek jos motina (vyro mirties akivaizdoje) bando išsivaduoti nuo vietinių tradicijų, papročių naštos, nebegalvoja apie tai kaip joms derėtų elgtis vienokioje ar kitokioje situacijoje, jos tiesiog elgiasi taip, kaip joms atrodo teisingiausia, kaip sako jų širdis.

Nors filmo veiksmas vyksta Indijoje, bet pačio filmo stilistika labiau artimesnė senajam Holivudui (’30 / ’40i-eji), nei Bolivudui. Ši komedija yra labiau ironiška, nei juokinga, melodrama labiau jausminga, nei dramatiška ir sentimentalumas čia labiau mielas, nei įkyrus.

Nuostabus filmas.

fb-share-icon

Vienas komentaras apie “[kinas:] DĖŽUTĖ PIETUMS (rež. Ritesh Batra; 2013)

  1. Taip. Vienas iš geriausių KINO PAVASARIO filmų (kulinarinė programa) paliko neišdildomą įspūdį!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.