„Man gražu, kai žmogaus  galva virš debesų, o kojos ant žolės”

[Eimuntas Nekrošius]

Lapkričio 16 – 30 d. „Skalvijos“ kino centras teatro mėgėjus kvietė į lietuviškų dokumentinių filmų ciklą „Scena“, kurį sudaro penki šiemet sukurti pasakojimai, vienaip ar kitaip susiję su scenos menu ir jo dalyviais (Krystianu Lupa, Eimuntu Nekrošiumi, Jonu Vaitkumi).

Man jau senai buvo smalsu praverti Eimunto Nekrošiaus teatro užkulisius, pažinti šį kūrėją kaip asmenybę, bent akies krašteliu žvilgtelėti į jo darbo metodus ir pan. Kažkiek šį norą kadaise numalšino Ramunės Marcinkevičiūtės knyga „Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių”, o dabar iš dar arčiau, teatro genijaus darbo ir kūrybos užkulisius mums demonstruoja Audronis Liuga ir Juozas Javaitis dokumentiniame filme „Eimuntas Nekrošius: nutolinti horizontą“.

Filmas susideda iš filmuotos medžiagos Italijoje ir spektaklio „Borisas Godunovas” repeticijų Vilniuje. Veiksmo laikas – šios dienos, tačiau žiūrovas ras ir trumpų fragmentų iš senųjų E. Nekrošiaus spektaklių „Kvadratas”, „Trys seserys”, „Pirosmani, Pirosmani” ir kt. Šios ištraukos įsilieja į filmo audinį tarsi vieningas režisieriaus rašto stiliaus atkartojimas per daug metų, tik kitomis spalvomis, kitais motyvais.

Filmo režisieriai nesistengia mistifikuoti ar idealizuoti E. Nekrošiaus asmenybės, jie nesikliauja kitų nuomonėmis ar atsiliepimais apie jį, suteikdami galimybę pačiam režisieriui tapyti savo autoportretą.  Žiūrovas, operatoriaus Donato Buklio dėka, turi galimybę iš labai arti stebėti, kaip vyksta kūrybinis procesas repeticijų metu, kaip režisierius reflektuoja, kaip dirba su aktoriais, kaip šlifuoja kiekvieną sceną, kaip paprastai, o kartu genialiai gimsta tie metaforiniai scenos brangakmeniai, puošiantys visus Nekrošiaus spektaklius (puikus to pavyzdys su staiga šovusia idėja nusipirkti balionų ir panaudoti juos vienai spektaklio scenai). Paliekami ir tie kadrai, kurie fiksuoja Eimunto nuotaikų kaitas, nusivylimą aktoriais, skatinant juos kiek įmanomai maksimaliai įdėti savęs į kuriamą epizodą, „patempti aukštyn” vieną ar kitą sceną. Įkvepianti mintis iš Nekrošiaus lūpų, kuria jis atvirauja, jog jau daug metų kiekvieną dieną pareigos jausmas jį verčia pasitempti: „atsikeli ir kiekvieną rytą tempi save”. To paties jis reikalauja ir iš kitų.

Kita „Nutolinti horizontą” dalis – tai pokalbių tarp Nekrošiaus ir Liugos nuotrupos, nufilmuotos Italijoje. Akivaizdu, kad tarp šių asmenybių yra artimas ryšys, kad pašnekovai vienas kitą pažįsta ir vienas kitu pasitiki. Ir, nors Nekrošius pokalbiuose ne toks aktyvus, kaip spektaklių repeticijose, visgi Audroniui pavyksta jį prakalbinti ne tik apie teatrą, bet ir kitomis temomis – apie dievą, šiuolaikinio pasaulio vertybes, patirtį, išmintį ir t.t.

Filmas „Eimuntas Nekrošius: nutolinti horizontą“ gavosi labai asketiškas, žmogiškai paprastas, be jokio nereikalingo patoso, panegerikų, be biografinių nuorodų, faktų – žiūrovui, kuris ir taip žino, kas toks tas Eimuntas Nekrošius.

E. Nekrošius filmo metu išsireiškia, kad, jo nuomone, praeitis ir patirtis neturi jokios reikšmės.  Atrodo, kad Audronis Liuga ir Juozas Javaitis sukūrė filmą remdamasis šia dzenbudistiška režisieriaus gyvenimo filosofija, pateikdamas žiūrovams epizodą, momentą, trumpą blyksnį iš E. Nekrošiaus gyvenimo, toks koks jis yra ir kuo gyvena šiandien, kasdien savo darbais tolindamas horizontus.

Filmas rekomenduojamas visiems, kurie neabejingi E.Nekrošiaus kūrybai, jei tik, aišku, įdomi ta teatro virtuvė, kurioje gimsta pasaulį garsinantys teatro šedevrai.