one little fucking mistake, and the whole world comes crashing down around you

Tikrai iki šiol maniau, kad žinau, ką reiškia nepopuliarūs sprendimai. Pasirodo, klydau. Nepopuliarus sprendimas yra toks: darbo valandos baigėsi, namie nekantraudami vyro ir tėvo laukia žmona ir sūnus (kad kartu pažiūrėtų svarbias rungtynes), ryt darbe nusimato svarbūs įvykiai (milijonų, kurių eiga priklauso tik nuo tavęs, arba išmetimo iš darbo pasirinkimas), nosis varva, akys limpa iš nuovargio, bet tu sėdi į prabangų džipą ir važiuoji 500 kilometrų į ligoninę, kurioje turi gimdyti tau veik nepažįstama „vienos nakties” moteris. Ir tu dar kelyje paskambini žmonai ir viską išdėstai taip, kaip yra. Štai šitai tikrai galima pavadinti nepopuliariu sprendimu.

Nepopuliarų sprendimą pasirinko ir režisierius bei scenaristas Stevenas Knightas, kurio plunksnai priklauso tiek puikūs „Dirty Pretty Things”, „Eastern Promises”, tiek mažiau vykęs „Hummingbird”. Knightas filmui „Locke” įdarbino praktiškai vienintelį aktorių – Tomą Hardy, kuris sėdi už automobilio vairo ir 95 procentus filmo tik kalba telefonu.

„Locke” – monospektaklis, kuriame Hardy ne šimtu procentų geba prikaustyti akių dėmesį, tačiau klausa lieka nuolat įtempta, nes dialoginis veiksmas nė minutei nenurimsta. Lokas keliais frontais kariauja mobilius mūšius, vienus laimi, kitus ne, tačiau didžiausias juostos gėris – įtaigumas, savęs pastatymas į Loko vietą, klausimų, atsakymų ir savos moralės pasitikrinimas. Gi situacija, kai vienas susimovimas ima griauti visą pasaulį, tokia kasdieniška. Ar gali tvirtai atsakyti, kokį kelią pasirinktum tu? Tiesų, tvirtą, sąžiningą, balto melo, saviapgaulišką, parankų sau ar kitiems?

Kol stebi vieną kelią pasirinkusį Loką, tu spėji permąstyti visus galimus kitus variantus (gi tau tikrai nerūpi svetimas betonas) ir po 85 minčių, kiek trunka filmas, jautiesi lengvai sugniuždytas. Tada suvoki, kad stipriam filmui reikia nedaug. Tik vienos tikros širdies istorijos.

https://www.youtube.com/watch?v=xdaofZfgV_Q