[kinas:] LOŠĖJAS / The Gambler (rež. Ignas Jonynas, 2013)

LosejasPagaliau ir Lietuvos kino teatrus pasiekęs Igno Jonyno filmas pristatomas, kaip tarptautinis triumfas – dalyvauta per 40 užsienio festivalių, laimėtas ne vienas apdovanojimas. Galima net gi būtų pasakyti „laimėtas ne vienas ir ne du apdovanojimai“, nes… trys. Bet net jeigu suskaičiavau neteisingai, tai mažai ką sako apie filmo kokybę ar būtinybę jį pasižiūrėti.

Apie „Lošėją“ šiek tiek daugiau teko išgirsti sužinojus, kad filmas buvo atrinktas į San Sebastiano kino festivalio konkursinę programą. Pamačius pirmus kadrus ir trumpą anonsą „greitosios pagalbos darbuotojai žaidžia statydami ant pacientų mirties“ beliko tik laukti – nepriekaištingas vaizdas ir intriguojanti istorija atrodė, kaip pakankamas masalas susidomėjimui. Pridėkime prie to faktą, kad tai filmas iš kino pasauliui vis dar egzotiškos Rytų Europos (jau nekalbant apie nežinomą Lietuvą), kalbantis apie šiandienines realijas ir bus nesunku paaiškinti, kodėl prireikė kone vienerių metų juostai apkeliauti visą pasaulį prieš grįžtant į gimtinę. Tačiau mane, kaip lietuvį, viso filmo metu stebino prikišamas sovietinis palikimas. Iš vienos pusės, filmo kūrėjai kalba apie šių dienų realijas, iš kitos, matai tik su prožektoriumi berandamas apvalias kiaulės šnipo pavidalo rozetes, gipskartonio lupas ir prie jų derančias liustras, bufetininkes su žiūrstais, aptarnaujančias laidotuvių pietų dalyvius ar net veikiantį tarybinį šaldytuvą, kurio paieškos komandai galėjo kainuoti nemažą dalį tų šešių metų skirtų filmui išvysti pasaulį. Vienu metu net matysime, kaip filmo herojui Vincui mąstant apie gyvenimą, televizoriaus ekrane suksis epizodas apie lietuvių dainorėlį miške. Kadras visiškai nereikšmingas filmui, tačiau pateikiamas labai akcentuotai ir savo intencija panašus į bandymą pajuokauti, pasityčiojant iš tarybinės tv laidos formato (žinoma, kad nespalvotai!). Tu, kaip lietuvis, žinai, jog nieko panašaus per televiziją šiais laikais neišvysi, bet gali suprasti užsienietį, kuriam tai wow, egzotika, geras! Kaip ir geras bei wow buvo ir išlieka iš Rumunijos atkeliavęs socrealizmas. Taip, manipuliatyviai, „Lošėjas“ tampa ne tik įdomia istorija, bet ir patirtimi, naujomis žiniomis, beveik dokumentika iš neatrasto pasaulio su kuria įdomu susipažinti. To pakanka patraukti žiūrovą (bent jau užsienio) į kiną, bet ar yra, kuo išlaikyti?

cover_manIgnas Jonynas daro kiną. Miniu tai kontekste to, kad kai kurie kiti režisieriai Lietuvoje, kad ir surinkdami pilnas sales, daro teatrą, o dar dažniau – muilo operas didžiąjam ekranui. Ignas neišranda kino, bet naudoja tai, kas patikrinta, kas veikia. Filme pakankamai daug žiaurių scenų. Lyg neužtektų to, jog filmo tematika leidžia rodyti daug kraujo ir šiaip estetine prasme abejingu nepaliekančių vaizdų, jiems dar antrina dažnos smurto scenos. Jeigu ir to mažai, įsijungia garso takelis, kuris yra ne tiek melodingas, kiek kalantis per ausis ar net virpinantis visą kūną. Įtampa jaučiasi viso filmo metu ir nors tai prikausto prie kėdės, bet tuo pačiu trukdo atsiskleisti kitai būtinai filmo linijai – romantinei. Noras nepaleisti žiūrovo, laikyti jį už kiaušų ir smegenų, bent jau man taip ir neleido pajusti, kad tarp pagrindinių herojų buvo kažkas tokio, kuo galėtum paaiškinti paskutines filmo scenas. Taip, faktiškai visi meilės ingridientai filme buvo, bet tik tiek – buvo.

Ir tokių „buvo, nes reikia“, filme apstu. Jeigu filmo teorinę dalį galėtume padalinti į „apie ką?“, siužetą bei dialogus, siužetas, neabejotinai, yra ne tik silpniausia, bet ir vienintelė silpna filmo grandis. Tačiau, deja, realybėje visos grandinės stiprumas ir priklauso nuo silpniausios jos dalies. Taip ir meilės linija filme įsiplieskia iš gan dirbtinės situacijos (ir gerokai per anksti, bet, na, filmas ne begalinis – reikia suktis), ir lošimo mechanizmas staiga iš lokalaus tampa nacionaliniu su tam skirtu specialiu interneto puslapiu, kuriame galima rasti rengenogramas ir skanuotas smegenų nuotraukas ir… Na, tiesiog vieną kitą paslydimą dar galima paaiškinti ar bent pateisinti, tačiau ilgainiui baltos siūlės tampa nevaldomos. Gali atrodyti, kad nuolat išlaikyti intrigą, kelti, tolinti kulminacinį tašką yra viena sunkiausių užduočių kino kūrėjams. Taip, iš dalies tai tiesa, bet tik tuo atveju, jeigu vėliau visa tai sugebama išnarplioti, išaiškinti, motyvuoti. „Lošėjo“ kūrėjai, gi, atrodytų ilgainiui spjauna į detales ir kiek apakinti pagrindinės istorijos viską atideda filmo finalui, kuris neturi stipraus užnugario. Net pagrindinis „Lošėjo“ aktorius viename interviu pasakys, kad paskutinis jo herojaus sprendimas jam nepasirodė iki galo motyvuotas. Pakankamai sąžiningas prisipažinimas, sakyčiau. Ir nors daugelio slidžių momentų nenoriu minėti, kad užbėgdamas įvykiams už akių nesugadinčiau žiūrėjimo malonumo, vieną menkavertį, vardan iliustracijos paminėsiu. Jame Oona Mekas vaidinama herojė, greta kitų problemų, patenka į situaciją, kai nebeišgali susimokėti už butą, o jos skola siekia porą tūkstančių litų. Įdomu tai, kad ji gyvena sušiktam kelių kambarių bute, kurio nuoma negali viršyti 500 litų per mėnesį, ji dirba darbą, kuriame atlyginimas pastovus, o ji pati – pernelyg skrupulinga ir sąžininga, jog būtų galėjusi pusę metų nemokėti už butą. Bet, suprantama, jeigu pagal scenarijų, jai turi būti šikna, tai bus šikna.

Bet viso to įmanoma nepastebėti, nes, kaip minėta, veiksmas plaukia nesustodamas ir apmąstymams nelabai yra laiko. Dviejų herojų pasaulėžiūrų akistata vienu metu iš kelių sekundžių įsisuks tiek, kad gali pradėti suktis galva, bet negali pykti – kiekvienas save gerbiantis režisierius bando įnešti naujų vėjų į vaizdų pasaulį, tik kartais tai pavyksta labiau, kartais – mažiau. Kaip ir kelis kartus smarkiai į akis kritęs vaizdo fokuso ant veido keitimas tris kartus ar net daugiau – istorijai to lyg ir nereikia, bet menui kurti ir tuo pačiu dinamikai palaikyti, puikiai tinka. Juk jeigu pastebėjot, net kino plakatas pasikeitė – iš subtilaus, skirto kino festivaliams, virto kruvinu, skirtu žiūrovams. Filmas nuo tokio žingsnio nepasikeis, bet žiūrovų ryškesnis ir aštresnis plakatas patrauks daugiau – nėra abejonių. Dirba profesionalai ‘skant.

Ir nors gali atrodyti, kad visas įrašas yra vien bandymas sukritikuoti filmą bei jo autorius, yra visiškai priešingai. Tai vienas tų retų atvejų, kai visos juostos metu galvoji ne „o, ir čia nusivažiuota ir ten“, bet „čia galėjo padaryti x ir būtų buvę super“, nes 100% tiki šių kūrėjų potencialu. Ir turiu omenyje ne tik Igną Jonyną bei Kristupą Sabolių, bet visą komandą, pradedant prodiuseriais baigiant kastingo atstovais, operatoriais, aktoriais, muzikos autoriais, scenografais, apšvietėjais, etc. Tiek profesionalumo vienoje vietoje jau seniai neteko matyti ir nors tenka pridėti „kaip lietuviškame kine“ (nes sakykit, ką norit, bet vertindamas savo šalies pasirodymą, esi subjektyvus, kad ir kaip besistengtum tokiu nebūti), tačiau šio filmo atžvilgiu jis skamba, kaip didelis ir nuoširdus, o ne mandagumo komplimentas. Pristatymas nuo Lietuvos „Oskarui“ yra gerai, bet kūrėjai turi suprasti, kad iki realaus konkuravimo tarpautiniu lygmeniu dar ilgas kelias, net jeigu iš nepriklausomos Lietuvos taip toli dar niekas nenuėjo.

Didžiausią pagarbą šiuo atveju aš atiduodu nepriekaištingiems dialogams ir juos išvaidinusiems aktoriams bei suvaldžiusiam režisieriui. Net visi „matai“ čia skamba reikšmingai, kaip turinio, o ne kaip formos dalis ir aiškiai jauti, kad scenaristai moka rašyti tekstus tikrų, o ne popierinių žmonių kalba.

Kalbama, kad Kristupas Sabolius ir Ignas Jonynas jau turi naują scenarijų ir aš net nenoriu abejoti, kad kitą kartą bus dar geriau. Tobulėti dar tikrai yra kur, bet nueiti į „Lošėją“ ir palaikyti kokybišką lietuvišką kiną galima jau ir dabar.

6 komentarai apie “[kinas:] LOŠĖJAS / The Gambler (rež. Ignas Jonynas, 2013)

  1. Uzkniso jau palaikyti ta lietuviska kiną. Tegu sukuria kažką normalaus pirma. Pasaulis pilnas pavyzdziu, kad geram kinui daug investiciju nebūtina. Čia gi toks pats verslas, kuriame reikia verstis ne patriotinio palaikymo tikejimu, o idėjų realizavimu.

  2. Labai pritariu recenzijai. Kažkaip taip gerai žiūrėjosi ir (man) buvo toks kitoks filmas, nei visi iki šiol buvę „naujojo laikotarpio“ lietuvių darbai, kad nublanko ir tie visi filmo trūkumai. Pagaliau galėjau ne eiti palaikyti lietuviško kino, o tiesiog mėgautis geru, savu filmu.

  3. Pagaliau pasižiūrėjau. Patiko garso takelis, montažas, o siužetas – net ne vienoje vietoje klibėjo. Bet šiaip – tikrai patiko. Ir kai tokia išsami recenzija, nelabai ką yra pridurti:) Tik dar pagalvojau, kad šitam filme galiausiai laimi (ne tik žaidime, bet gyvenime apskritai, nes filme tai vienas ir tas pats) tik Ieva – iš naivios, nemokančios plaukti (visom prasmėm) ji perpranta taisykles (kaip Vincas sakė- šitam žaidime nėra svetimų ar savų)ir pabaigoje pastato sėkmingai- „išplaukia“. Tik liūdnas moralas tokiu atveju būtų. Ir dar – man smurto scenos tik kelios buvo itin jau nemalonios- nėra jau tiek labai daug kraujo (kaip kad pvz. Tarantino filmuose).

  4. neatėjo net 2015m., ir man pavyko pamatyt puštuštėj pasakoj šitą filmą :)
    tiek daug, kiek paulius, nepribersiu, tačiau įstrigo keli dalykai:
    – jausmas, kad tai buvo pirmas normalus bandymas (deja, kol kas tik bandymas) padaryt pasaulinio lygio indie filmą
    – 2 superinės scenos – paskutinė „vidur jūros plūdur ieva“ ir pirmojo išlošimo sulėtinta scena paskaninta pirmu muzikiniu beprotišku gabalu
    – pakartojimai, kurie buvo nuobodūs (sulėtintos per ilgos scenos, tas pats beprotiškas gabalas atgijęs vėliau), tam tikrų scenų užtęsimas (žiovavau)
    – buvo daug neįtikinamumo, ir nežinau, kas man labiau kliuvo – keletas siužeto vingių, charakterio ar meilės linijos [ne]vystymas ar dialogai – na, lietuviai vis dar genijai keiksmuose ir medžiai draminėj kalboj, ei, ar kada nors tai pasikeis?

  5. Pažiūrėjau. Reikia sutikti, kad bandymas „daryti kiną“ pagirtinas, bet istorija tokia niekur nevedanti ir nuspėjama, kad nuobodžiauti buvo kada. Nereikalingų, nieko nesakančių scenų per daug.
    Palyginus su „Redirected“, tai nors ir ten siužetinio ypatingumo ne pyragai, bet ten bent dinamika neleido nuobodžiauti nuo iki.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.