[kinas:] LOVE & MERCY (rež. Bill Pohlad, 2014)

Okay, one more time, please!

Lyg savaime suprantama, kad anuomet paskui muziką keliaudavo ir istorijos. Neįprastos, nekasdienės, nedorovingos, nelegalios, dvelkiančios kažkokiu išskirtinumu (ar net nenormalumu), sakančios, jog tai, ką tu girdi yra išgyventa, pajausta ypatingesnių žmonių nei tu. Tos istorijos muzikai savotiškai suteikdavo papildomos vertės ir lyg leisdavo gimti legendoms, kurios kūrėjus paversdavo dievukais, dėl muzikos paaukojusiais ne vien ilgas valandas studijoje.

Tokią muzikinę istoriją porina ir filmas „Love & Mercy“, nukeliantis į tuos laikus, kai buvo kas ėjo iš proto dėl Beach Boys’ų – giminaičių penkeriukės, kuri septintajame dešimtmetyje maudėsi šlovės spinduliuose, nestokojo materialinių gėrybių ir idėjų kūrybai. Guli ir mano lentynoje pora šios grupės vinilų, tačiau „Paplūdimio berniukų“ istorija į akiratį nebuvo patekusi, todėl „Love & Mercy“ skaniai susižiūrėjo ne tik menine, bet ir pažintine prasme.

Juosta paraleliai rodo du laikmečius: 60-uosius, kuriuose grupė po kelių sėkmingų įrašų ir užgriuvusios šlovės Briano Wilsono (vaidina Paul Dano) panikos atakų ir nuolatinio svaigulio vedini įrašinėja žymųjį albumą „Pet Sounds“, ir 80-uosius, kada jau pagyvenęs Wilsonas (vaidinamas Johno Cusacko) nebejaučia jokio gyvenimo džiaugsmo, psichiškai palaužtas asmeninio terapeuto gydymo būdų manipuliacijų retai pasirodo viešumoje ir balansuoja ant beprotybės ribos. Tol, kol kartą užeina į automobilių saloną ir į Wilsono gyvenimą įsiveržia Cadillaco pardavėja Melinda…

Režisierius Billas Pohladas, geriau žinomas kaip žymių filmų („12 vergoves metu“, „Kuprotas kalnas“) prodiuseris visai gerai susitvarkė su savo pareigomis – filmas išėjo spalvingas, gražus, malonus akiai ir, žinoma, ausiai, visai kitaip leido pažvelgti į Beach Boys muziką ir Briano asmenybę. Visgi tais laikais toks garsas, kokį girdime „Pet Sounds“ tikrai galėjo būti įrašytas tik neįprastai aplinką matančio asmens.

Smagu stebėti, kaip jaunasis Paul Dano užtikrintai kyla karjeros laiptais ir fantastiškai susitvarko su paskirtu vaidmeniu, net užgožia jau senstelėjusį, bet taip savo šlovės valandos nesulaukusį Johną Cusacką. Džiugina ir komiškasis Paulas Giamatti, šįkart įsikūnijęs į blogąjį daktarą Eugene Landy. Kiek erzina tik filmo trukmė – dvi valandos, kurios vietomis prailgo dėl dinamikos stokojančio scenarijaus. Vienok, jeigu be muzikos gyventi negali, reikia susipažinti ir su šia legendine istorija ir asmenybe.

3 komentarai

  1. o, pradžiuginai! kažkada specialiai domėjaus beach boys’ais, po to kai užkibau ant Brian Wilson „Smile“ 2004 (pusiau reissue su pakeitimais), tad mano fonotekoj atsidūrė albumas Wild Honey 1967 – pasirodė seksualesnis nei kritikų išgirtas Pet Sounds 1966, anyway – būtinai sužiūrėsim, ačiū.

  2. hm, visgi sunkus filmas. tikrai dėkingas už dėmesio atkreipimą ir truputį biografijos, iki kurios turbūt nebūčiau prisikasęs. ir tuos išgirstus aidus. tiesa, man paul dano patiko mažiau nei john cusack, užtat prasukau tiek „smile“, tiek „pet sounds“ – pastarasis tikrai sunkus albumas :)
    žo, darkart ačiū.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.