[kinas:] MASAAN / FLY AWAY SOLO (rež. Neeraj Ghaywan, 2015)

„Masaan“ (angl. „Fly Away Solo“) – pirmasis pilnametražinis režisieriaus Neeraj Ghaywan filmas, sulaukęs didelio pripažinimo Kanų ir kituose prestižiniuose festivaliuose. Filme įamžinti grožiu ir skurdu persipynę kraštovaizdžiai, vaizduojantys Indiją, stovinčią „ant permainų slenksčio“, bet vis dar supančiotą tradicijų grandinių.

Prie Gango upės susikerta keturių žmonių gyvenimai: Dypakas (akt. Vicky Kaushal) įsimyli merginą iš kitos kastos, o Devi (akt. Richa Chadda) padaro nusikaltimą, kuris užtraukia gėdą jos šeimai ir verčia jos tėvą taikytis su korumpuoto policininko šantažu.

Pirmos 15 filmo minučių yra itin liūdnos, per kurias atskleidžiamas Indijos įstatymų archaiškumas ir korupcijos lygis – policija nutveria merginą, besimylinčią su savo vaikinu, ir šis įvykis sugadina visą jos gyvenimą, atima mylimąjį, sugriauna karjerą, užtraukia didelę gėdą šeimai… Lygiagrečiai rodoma kita istorija apie du jaunus žmones, kurie susitinka ir įsimyli vienas kitą, nors priklauso skirtingoms kastoms. Pastaroji siužeto linija savo atmosfera kiek lengvesnė, vietomis net komiška. Dar matome trumpus epizodus apie mažo berniuko santykius su savo bosu, kuriam padeda surinkti pinigų nardymo varžybose.

Visas siužeto linijas į vieną jungia Gangas – lyg simbolis vietos, į kurią nuleidžiami mirusiųjų kūnai ir šaltinio, teikiančio Indijai gyvybę, Gango pakrantėje vyksta visi matomi pakilimai ir nuosmukiai, šviesa ir tamsa, ašaros ir juokas, Gangas sugeria viską, viską nuplauna.

Filmo pavadinimas „Masaan“ reiškia „krematoriumą“ – ne veltui veiksmas vyksta šventajame mieste Varanasyje (Benares), į kurį kasdien plaukia minios tikinčiųjų pagarbinti deivę Šivą. Filmo kūrėjai plukdo žiūrovą valtimis, nuo upės atsiveria ryto rūkuose ar vakaro liepsnų šviesoje aukštai ant krantų iškilę didingi senoviniai pastatai, gatai, šventyklos. Filmo kūrėjai iš labai arti leidžią stebėti prie upės gyvenančių žmonių kasdienybę – Dypakas dirba kūnų degintoju (šia profesija Indijoje užsiima tik žemiausios kastos atstovai). Jis ir jo visa šeima, dieną naktį krematoriumo aukuruose degina mirusiųjų kūnus. Šios scenos ypač paveikios, vizualios, net sėdint anapus ekrano nejučiom imi užuosti mirties, karščio kvapą. Čia pat, ryte, toje pačioje upėje į kurią kasdien pilami pelenai, laidojami kūnai, saulės pasitikti brenda vienuoliai, apsiliedami savo kūnus purvinu Gango vandeniu, bet kaip rašė bičiulis Paulius Rymeikis savo kelionių blog’e „tai netrukdo vietiniams ir maldininkams iš visos Indijos ar net pasaulio, čia merkti galvą, rankas, kojas ir net dantų šepetuką.“. Dienai tęsiantis į upę neria vaikai – jie dalyvauja varžybose, renka Gango dugne nuskendusias monetas.

Režisierius Ghaywan atskleidžia realistinį Indijos visuomenės paveikslą, bet tikina, jog turėjo tikslą papasakoti istoriją, o ne dokumentalizuoti Indijos kasdienybę. Kūrėjo dėmesys koncentruojamas į santykius, jis kelia garbės, meilės, moralės, teisingumo klausimus.
Aktorių vaidyba nuostabi, įtikinama, nors daugelis iš jų kine tik debiutuoja.

Jungtinis scenaristo Varun Grover ir režisieriaus Neeraj Ghaywan debiutas kine daugiau nei pagirtinas ir tikrai vertas pažinimo. Filmas – dramatiškas ir romantiškas vienu metu, unikalus veiksmo vieta ir kultūrine atmosfera, tad rekomenduojamas ne tik kokybiško kino mėgėjams, bet ir norintiems bent akies krašteliu pažvelgti į garsiojo Indijos miesto Varanasio prieigas, prie Gango gyvenančių žmonių kasdienybę. Kultūriniu aspektu „Masaan“ priminė filmą „Lunchbox“, kuris taip pat šių dienų Indijos kontekste pasakoja istoriją apie paprastų žmonių kasdienybę bei tam tikrų (mums egzotiškų) profesijų darbo specifiką. Jei kas nematėte, rekomenduoju ir .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.