[kinas:] MISTRESS AMERICA (rež. Noach Baumbach, 2015)

Net du Amerikos nepriklausomo kino režisieriaus Noacho Baumbacho filmai metų laikotarpyje buvo per daug geri, kad tai būtų tiesa. Bet jam tai pavyko, ir netgi labai pavyko – sukūrė du puikius sarkastiškus filmus „While We’re Young“ ir „Mistress America“. O jeigu prie šių dar prijungtume 2012-ųjų „Frances Ha“, gautume visai neblogą Baumbacho filmų trilogiją apie nerimą ir desperaciją, su kuriais susiduria trisdešimtmečių jaunuolių karta.

Mūsuose dar gan mažai pažįstamas Baumbachas savo kūrybiniu krikštatėviu vadina Wesą Andersoną, su kuriuo bendradarbiavo rašydamas scenarijus filmams „The Life Aquatic with Steve Zissou“ ir „Fantastic Mr Fox “. Nors šių režisierių vizualinis stilius skirtingas, bet jie turi ir bendrumo – geba kurti subtilaus humoro komedijas, lyg alternatyvą Holivudo niekalams.
„Mistress America“ – šviežiausia Baumbacho juosta, kol kas dar nepristatinėjama Lietuvoje, bet tikiuosi, kad kino platintojai pastebės ir pristatys šį filmą žiūrovams.

„Mistress America“ kaip ir „Frances Ha“ karaliauja aktorė Greta Gerwig, kuri ne tik atlieka pagrindinį vaidmenį, bet ir antrą kartą tampa scenarijaus bendaautore (kartu su Bauchmanu). Gretą Gerwig galima vadinti Bauchmano mūza, nes abu, kartu kurtieji, filmai išsiskiria iš kitos Bauchmano kūrybos woodyallen’iška atmosfera, Gerwig charizmatišku vaidmeniu ir naiviai optimistiškais personažais. Kino pasaulyje juokaujama, kad ši auksinė porelė draugaujanti ne tik kūrybiniuose procesuose, kepa scenarijus tiesiog prie bendro pusryčių stalo.

„Mistress America“ galima vadinti kultūriniu filmu, subtiliai pašiepiančiu jaunųjų niujorkiečių gyvenimo būdą, hiperbolizuotas ambicijas atrodyti sėkmingu, tapti turtingu. Filme gyvybingai vaizduojama dviejų merginų – vienišos kolegijos pirmakursės Treisės (Lola Kirke) ir jos būsimos trisdešimtmetės įseserės Bruk (Gerwig), susitikusių Manhetene, nuotykiai. Šioms talkina dar keli komiški personažai, įvairių socialinių sluoksnių atstovai. Kuklioji Treisė, svajojanti patekti į elitinę miestelio jaunų rašytojų gildiją, tampa visiškai apakinta ir paveikta veikliosios Bruk, niujorkietės iš Time skvero, žinančios kaip reikia pozicionuoti save socialiniuose tinkluose, gyvenančios bohemišką, o kartu labai intensyvų gyvenimą, planuojančios daugiau, nei spėja įgyvendinti.

 Mistress America – taip save pasivadina Bruk twiteryje – įgauna kiek sarkastišką prasmę, tačiau ji yra tikroji juostos numylėtinė. Bruk supažindina nepatyrusią Treisę su megapolio kasdienybe, naktiniu gyvenimu, kur pati jaučiasi ir elgiasi lyg pasaulio karalienė, leidžia Treisei iš labai arti stebėti savo kasdienius ritualus, šimtus veiklų ir darbų, dalinasi svajonėmis ir planu atidaryti restoraną.

Filmui įsibėgėjus imi suvokti, kad vėjavaikiška Bruk yra tik puiki žaidėja, kad visas superveiklios būtybės įvaizdis tėra tik blizgus fasadas, galiausiai subyrantis į šipulius. Tačiau nepaisant jos egocentrizmo ir kitų filmo eigoje išryškėjančių neigiamą atspalvį turinčių savybių, Bruk vis tiek nenustoja žavėti aplinkinius ir kelti simpatijas žiūrovui. Net tada, kai šią svajoklę regime galutinai kapituliavusią, imi mylėti jos trapumą dar labiau. Ir čia taikliau Bruk neapibūdinsi, kaip jos buvęs vaikinas: „You’re funny ’cause you don’t know you’re funny.“

Gretos Gerwig kuriamas Bruk personažas įpučia filmui kinetinės energijos ir primena klasika tapusio filmo „Pusryčiai pas Tifani“ pagrindinę heroję Holę Golaitli (akt. Audrey Hepburn). Šios dvi svajoklės užburia ne tik panašiomis manieromis, naiviu moteriškumu, bet ir gebėjimu priversti žiūrovą žvelgti į jas su atlaidžiu šypsniu, stebint jų gražių iliuzijų žlugimą.

 „Can you love and hate someone at the same time?“ –  klausimą-užuominą užduoda filmo kūrėjai reklamuodami „Mistress America“. Sukurpti eilinę komediją apie žmonių ydas ar trūkumus nėra sudėtinga, bet Baumbachas su Gerwig tuo nepasitenkina, jie siekia atrasti emocinį nuoširdumą, tiesą šituose trūkumuose. Mano manymu, esminis skirtumas tarp puikios ir eilinės santykių komedijos yra tai, jog pirmuoju atveju tave tas absurdiškumas jaudina, ir šią, subtilią, bet labai svarbią savybę, užslėptą po komiška kauke „Mistress America“ tikrai turi.

Filmas nuotaikingas, susiūtas iš krūvos linksmų situacijų, spalvingų charakterių, o užduotas satyrinis tonas, šmaikščiai ir įtaigiai parašytas scenarijus primena geriausius Woody Alleno darbus. Kūrėjai kiek užsižaidžia su kulminacine scena, tačiau visumos (kuri ir taip netraukia net pusantros valandos) stebėjimo malonumo nesugadina. „Mistress America“ nėra šedevras, bet Baumbacho ir Garwig kūrybinį tandemą drąsiai galima vadinti vienu įdomiausių ir perspektyviausių amerikietiško komedijino žanro kino pasaulyje. Tad susipažinti (ar pratęsti pažintį po „Frances Ha“) su „Mistress America“ tikrai verta.

3 komentarai apie “[kinas:] MISTRESS AMERICA (rež. Noach Baumbach, 2015)

  1. Geras filmas, bet kiek balų nubraukė Gerwig vaidinamo personažo panašumas į buvusį „Frances Ha“. Būtų palikę tą patį vardą, galėtų būti tęsinys. O nematę „Frances Ha“ gal visai kitaip sužiūrės.

    1. true, true… aš pamenu dar prieš sėdant prie „Frances Ha„ apžvalgų buvau nuteiktas, kad Gerwig nevaidina, o tiesiog yra savimi. Tai šia prasme iš tiesų atrodo, kad tai filmas daugiau tęsinys apie jos gyvenimą nei nauja istorija. Filmo lengvumui ir malonumui tas netrukdo, tiesa.

  2. true true..
    panašu, kad Gerwig bus moteriškas Wodie Allen’o prototipas, kuris vaidina visuose savo filmuose vieną ir tą patį personažą – save patį :)
    Šnd dar pažiūrėjau „Greenberg“, patį pirmą Baumbacho filma su Greta Gerwig, kurio metu jie ir susikukavo. Tai iš tiesų – Gerwig visur tokia pati, lyg žiūrėtum serialą su Gerwig, tik skirtingus sezonus ;)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.